„Irašinėti vokalus studijoje tikrai reikėjo didelio susikaupimo, kad nepratrūktų emocijos ar ašaros nepradėtų riedėti skruostais. Dainos istorija tikrai įdomi – parašiau ją dar mokyklos foje, būdama dvyliktokė (deja, įkvėpimas įvyko per anglų pamoka, gerai, kad mokytoja nepyko, bet tuomet teko išeiti iš vidurio pamokos, pabaigti dainą mūsų poilsio zonoje). Tuomet praėjo gana didelis laiko tarpas, kol vėl grįžau su ta pačia daina į studiją.
Pabaigėme ją šių metų vasarį, tačiau tada kantriai laukėme iki vasaros, kada bus galima nufilmuoti klipą nuostabaus grožio vietoje – Kauno valstybinėje filharmonijoje. Norėjome, kad istorija būtų išpildyta 100 procentų, bet laukti buvo verta“ , – pasakojo ji.
Klipas kviečia dar giliau pasinerti į kinematografišką kelionę. Bespalvis montažas simbolizuoja praeitį, tarsi seną nespalvotą kiną, perteikdamas istoriją kaip labai seną praeitį.
„Mes, atlikėjai, ir apskritai visi žmonės, nesame „glamūras“ kiaurą parą. Būtent kaip ir šiame klipe – tikros istorijos, jų pasakojimas prasideda tada, kai nusiimame žėrinčius batelius ir išsijungia ryškiausios rampų šviesos tam, kad drįstume atverti širdį.
Visgi, įdomiausia dainos detalė, jog žmogus, apie kurį parašyta daina vėl yra mano gyvenime ir mes vėl bendraujame, tad net ir nespalvotos mintys ir išgyvenimai ateityje tikrai pas mus visus gali vėl sužydėti spalvomis. Labai skatinu nepamiršti kalbėtis, tačiau pamiršti principus, kurie mus stabdo nuo gražiausių ateities akimirkų“, – šypteli ji.
