„Kamilės tiek teatrinę, tiek muzikinę kūrybą seku, palaikau ir domiuosi. Neabejotinai viena stipriausių teatrinių patirčių – dar pirmame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse išvystas jos režisuotas spektaklis „Sapnas“ pagal Augustą Strindbergą. Pamenu, palytėjo taip stipriai, jog ėjau tai patirti antrąkart. Vien Manto Zemlecko vaidyba buvo kerinti, o dar bendra jaučiama mistika stebint spektaklį... „Kamanių šilelio“ muzika užima svarbią vietą mano, kaip melomanės, lentynoje.
Tiek jie patys, tiek jų kuriama muzika yra unikali. Elektroninės / reivo muzikos jungtis su lietuvių liaudies dainų motyvais yra jų sėkmės raktas. Besvarstydama, kas turėtų būti „ANE“ penkerių metų gimtadienio svečiais, pagalvojau apie Beną Aleksandravičių-BA. ir Kamilę. Jų abiejų derinys pasirodė idealus: skirtingai panašūs, panašiai skirtingi“, – sako kultūrinio tinklaraščio kūrėja Kornelija Anelauskaitė.
Esminė kuriamos laidos idėja – žadinti kitų smalsumą: domėtis naujais kultūriniais dalykais, atradimais. Parodyti ne tik žmogų „kūrėją“, bet atskleisti jo žmogiškąją pusę, vidinį pajautimą, požiūrį į (ne)paprastus gyvenimiškus dalykus.
Kamanių šilelio paslaptis
Paklausta, kokia „Kamanių šilelis“ muzikinės samplaikos dermės paslaptis, Kamilė atsako: „Meilė. Absoliučiai, visiškai. Mūsų kūryba yra meilė ir ji kinta, transformuojasi, keičia pavidalus, bet tai visada yra visiškai nuogas, tyras jausmas. Ir tai iš tikrųjų yra gražiausia, kad mes galime kurti iš meilės ir drąsiai galiu tai sakyti, kad pati geriausia kūryba yra, kai myli“.
Ribinės temos ir žmonių grupės
Teatro režisierė Kamilė Gudmonaitė mėgsta rinktis ribines temas ir ribines žmonių grupes, pavyzdžiui, nuteistieji spektaklyje „Sapnavau, sapnavau“, neįgalieji spektaklyje „Šventė“, rajoninių „geziukų“ kultūra spektaklyje „Keturi“. Šiuo metu Kamilė Vokietijoje ruošia spektaklį apie ukrainiečius ir rusus.
Paklausta, kodėl renkasi tokias aštrias, sudėtingas, ribas išryškinančias spektaklių temas, Kamilė pasakoja: „Aš manau, kad kuriu absoliučiai dėl savo asmeninių formavimosi tam tikrų aspektų, tai man yra kažkokia saviterapija, aš tiesiog labai ilgai augdama tylėjau. Tuo laikotarpiu, kai aš augau, buvo postsovietiniai nepriklausomybės metai. Mano tėvai nežinojo, kaip egzistuoti naujose sąlygose: vienos taisyklės nebegalioja, kitos taisyklės tik pradeda galioti, ir tai buvo ta tarpinė stotelė. Manau, kad aš neišmokau kalbėti, neišmokau kalbėti, kas su manimi vyksta, neišmokau būti atvira šeimoje dėl daugelio aspektų.
Kažkuriuo metu savo gyvenime pradėjau kurti dvi tapatybes: viena ta, kuri turi būti, kita ta, kuri viduje egzistuoja. Mano gyvenime dažnai tai kliudydavo, ir santykiuose, ir daugelyje kitų aspektų. Aš noriu jungti tas teritorijas, kurios yra toliausiai viena nuo kitos. Dėl to man ir visuomenėje atrodo, kad tas gijimas yra įmanomas tik tada, kai mes bandome pažiūrėti į skirtingas puses ir įsisąmoniname tas erdves, ir tai nereiškia, kad aš kalbu apie susijungimą arba būtinai apie sąlygą draugauti.
Pavyzdžiui, nemanau, kad rusai ir ukrainiečiai dabar gali draugauti arba nuteistieji ir aukos, kurie prarado savo artimuosius, kad jie turi draugauti, atsiprašyti ar ne. Aš tiesiog manau, kad mes pirmiausia turim pamatyti, kad egzistuoja kažkoks išstumtas turinys ir egzistuoja turinys, kurį mes atnešam. Labai svarbu tai eksponuoti, iš lėto vyksta gijimo procesas“.
Kvieskit savo liūdesį arbatos
„Man šiuolaikiniame laike / žmoguje trūksta – būti ten, kur mes esam. Jausti tai, ką mes jaučiam, net jeigu tai yra ir neigiami jausmai, sunkiausias gyvenimo etapas, pabūti ten. Aš žinau, kad to neįmanoma išmokti, ir vis grįžti ir grįžti, jau atrodo, pasieki kažkokį lygmenį ir jau gali išbūt, bet ir vėl bėgi – ir tai yra amžinas ratas. Bet nieko blogo neatsitiks, jei mes būsim konflikte, išbūsim konfrontacijoje, skausme, matysim savo ašaras. Pasigendu tikrovės santykyje su kitu, t.y. paliudyti šalia, kaip tu esi.
Pasigendu, kad žmonės jaustų tai, ką jie jaučia, kad kviestų savo liūdesį arbatos ir pyktį, sakytų jiems: „Laba diena, užeikit, labai faina, kad atėjote“. Aš pavyzdžiui, kai pykstu, tokia gyva jaučiuosi. Visada yra riba, kiek to pykčio skleisti, bet kad tai suvoktume ir nebijotume to turinio savyje turėti ir pripažinti, yra labai svarbu“, – renginio metu atviravo Kamilė Gudmonaitė.
