Šiandien apie norą pasimatuoti kitokį muzikinį stilių ir laikmetį, apie lietuvių festivalių organizatorių ignoravimą ir estų pripažinimą, apie organizmo perdegimą ir norą nuversti kalnus muzikoje kalbamės su grupės „Hansanova“ lyderiu ir legendiniu roko gitaristu Giedriumi Balčiūnu-Mr. Jumbo.
Stebint Tave, Giedriau, iš šalies, Tavo kaip gitaros virtuozo ir vieno tikrai geriausių gitaristų Lietuvoje karjerą, atrodo, kad jokios papildomos muzikinės veiklos ir nereikia, bet ją vystai net 14 metų ir tą darai su tikrai su dideliu entuziazmu. Ką Tau pačiam reiškia „Hansanova“ projektas?
Gyvenime norėjau išbandyti daug vaidmenų: pamenu, vaikystėje, net troleibuso vairuotoju svajojau pabūti. Ilgainiui atradau save muzikoje ir dar spėjau įgyti Vilniaus dailės akademijos grafinio dizaino bakalauro ir magistro laipsnius. Tačiau, kada „persijungti“ ir nenuvaryti savęs į monotoniją?
Todėl su tuomet dar tik būsima žmona Indre, bei mano geriausiu draugu Julium Dosinu, grojančiu grupėje boso gitara, vieną gražią pavasario dieną sumąstėme, jog reikia „pabėgti“ iš šio laikmečio.
Pabūti tuo, kuo galbūt galėjome būti praeituose gyvenimuose, romantiškai pasvajoti, ir, šiek tiek pakoregavę muzikinę specializaciją, iš keturių žmonių subūrėme savaitgalinį muzikos projektą, laisvu metu nuo roko muzikos pagroti senovinę muziką. Žinoma, ne bažnytinę, ne giesmes, ne sutartines, tačiau tai, pagal ką Vakarų Europos vidutinis luomas mėgo linksmintis viduramžiais.
Iš viso to išaugo komercinę pakraipą turinti, Lietuvoje unikali muzikos grupė: šiuo metu esame „susitraukę“ iki šeimos ansamblio, nors mūsų yra net septyni. Čia esu ir sūnus, ir sutuoktinis, ir tėvas, ir kai kam geriausias draugas, o tuo pačiu ir grupės vadovas. Daugelyje kitų kolektyvų ir grupių, kur esu grojęs, vykdydavau kitų žmonių menines vizijas.
„Hansanovoje“ viskas sukurta ir sugalvota nuo „tuščio ir balto popieriaus lapo“. Labai džiaugiuosi kūrybine laisve ir net truputį keista, jog praėjus net 23 metams nuo mano apskritai pirmojo koncerto su elektrine gitara rankose, aš vis dar degu motyvacija, noru kurti, stebinti, atrasti, džiaugtis akimirkomis su publika.
Savo jėgomis išleidot debiutinį albumą: kodėl kilo idėja jį leisti ir ar šiais laikais tokie dalykai „apsimoka“, ar vis tik Jūsų veiklą galima būtų pavadinti daugiau idėjine?
Po virtinės koncertų, kada žmonės po mūsų pasirodymų eidavo vorele prašyti nusipirkti mūsų muzikos įrašų, supratome, kad reikia kitais kartais turėti bent jau įrašomų kompaktinių diskų su keliomis, mūsų jau anksčiau įrašytomis dainomis ir namudiniu spausdintuvu pagamintais viršeliais.
Kurį laiką, stebėdamas muzikos įrašų industrijos tendencijas kituose žanruose, supratau, kad nesant pasauline žvaigžde, kompaktinių diskų leisti tiesiog neapsimoka. Bet, tada – STOP! – o kas apsimoka apskritai? Būti muzikantu? Pirkti niekada neatsiperkančius muzikos instrumentus, kostiumus?
Ir tai buvo kibirkštėlė minčių, jog albumas mums vis tiek bus į gera! Viskas apsivertė, kai praeitais metais koncertuodami Taline, Estitoje, susipažinome su ten taip pat koncertavusia grupe „Bordo Sarkany“ iš Vengrijos.
Po kelių dienų su jais vėl susitikome Lietuvoje, koncerto metu Kernavėje. Smagiai pasišnekučiavus su bičiuliais iš Vengrijos, nusprendžiau paremti kolegas ir nusipirkau iš jų prekių stendo du kompaktinius diskus su jų skirtingais albumais.
Jau važiuojant iš Kernavės, klausėmės su hansanoviečiais ką tik nusipirktus kompaktinius diskus, ir aš asmeniškai negalėjau atsigėrėti, kiek meilės ir darbo sudėta į visa tai. Viršelis, knygutė, apipavidalinimas, albumo dainos, garso suvedimas: viskas taip nuostabu, kad įkvėptas šio gerojo pavyzdžio, ir aš sumaniau sukurti albumą.
Žinoma, visa grupė vienbalsiai pritarė ir kibome į darbus. Galiu pajuokauti, jog su mūsų grupės pajėgumais, sukurti ir įrašyti, bei apipavidalinti albumą yra vieni juokai. Mūsų tarpe yra dizainerių, garso inžinierių, aš pats turiu didelę patirtį aranžuojant, įrašinėjant muziką.
Žinoma, leidyba kainuoja: nuėjome sunkesniu keliu – taupėme savo honorarų sąskaita ir sutaupytus pinigus skyrėme albumo leidybai. Ar tai apsimokėjo ir atsipirks? Manau, kad taip, o svarbiausia, jog nugyvenęs šį gyvenimą žinosiu, kad išleidau su savo šeima patį nuostabiausią ir geriausią albumą per savo gyvenimą.
Dažniausia tokios stilistikos renesanso epochos muzika asocijuojasi su jau seniai sukurtomis ir gerai pažįstamomis dainomis. Ar įmanoma sukurti kažką naujo, išlaikant tų dienų aurą?
Kurį laiką labai pergyvenom, ypatingai aš, jog esame ne ta standartinė viduramžių muzikos grupė, su galingais dūdmaišiais, be proto garsiais ir dideliais būgnais – bet ilgainiui supratome, kad laikai keičiasi ir klausytojas jau kitoks: jam visai nesvarbu, kokiais instrumentais kadaise buvo grojama, jam svarbu, kad būtų linksma ir įdomu dabar, šiuo metu.
Tad kas yra ta „Hansanova“? Tai viduramžių folkloro grupė, turinti keltiškos muzikos skambesį, miksuojanti visą tai su lietuviškomis greitakalbėmis, darbo dainomis, nepamirštant senųjų jūreivių dainų „sea shanties“. Nemažai pragrojus tokį stilių, nėra labai sunku sukurti kažką savo.
Viena iš tokių įdomesnių dainų yra ir mūsų naujausiame albume „Tavernos Kronikos“. Sukurta atsitiktinai, poilsiaujant visiems drauge prie Baltijos jūros. Ji yra virš 7-ių minučių trukmės ir vadinasi „Vakaras ilgas“.
Kiek dainų albume: autorinių, o kiek – perdainuotų?
Sakyčiau, per pusę. O gal originalių kompozicijų ir daugiau: imant labai seną kūrinį, vis tiek jį perdarinėjame, atsiranda papildomų struktūrinių dalių ir papildančių melodijų, kai kur pasikeičia akordai dėl įdomesnės harmonijos.
Mūsų albume yra ir įdomesni kitų atlikėjų dainų variantai: tai 2008-ųjų metų Latvijos eurovizininkų daina „Wolves of the sea“, kuri iš euro dance tapo viduramžių piratų pasiutpolke, ir filmų kompozitoriaus Hanz Zimmer titulinis „Karibų piratų“ garso takelis, kurį mums pavyko sugroti su daugybe senovinių styginių instrumentų, taip pat dalyvaujant svečiui – akordeonistui Deividui Jociui, gyvenančiam Didžiojoje Britanijoje.
Ir kaip gi, be visiems vaikams ir jaunimui labai gerai pažįstamo TikTok‘o superhito „Wellerman“! Juk tai kelių šimtų metų amžiaus jūros darbo daina iš Naujosios Zelandijos.
Jau turite savo klausytoją: kaip manote, kas jis? Kaip jį apibūdintumėte?
Kai „apsivelku“ rokerio rūbus ir laikau elektrinę gitarą, drąsiai galiu atsakyti koks klausytojas ateina pas mane, ar atitinkamas grupes, kuriose groju. Su „Hansanova“ pavyko išplėsti klausytojų ratą: susidomėję klauso ir vaikai, ir vidutinio amžiaus žmonės, ir senjorai.
Nemeluoju, bet nesu nei karto per 14 metų išgirdęs, kad buvo nuobodu ar sugrojome žiauriai prastai. Šis muzikinis stilius tarsi virusas: vaikai bėgioja paskui, šaukdami: „Dėde, pagrok dar „Wellerman“!“, o visai neseniai dalyvavome kūrybinėje stovykloje KTU poilsio bazėje prie Šlavantėlio ežero.
Stovyklos ūkvedys, kuris toje Dzūkijos miškų gūdumoje dirba nuo neatmenamų laikų, išgirdęs mus repetuojant ant ežero liepto, priėjo pasiklausyti ir netrukus pareiškė, jog nėra girdėjęs nieko panašaus, o mano dūdmaišis ir dukros Saulės kanklės jį tiesiog užbūrė.
Labai dažnai koncertuojate Estijoje. Ar galioja posakis savo kieme pranašu nebūsi? Ar galima taip sakyti, kad esate populiaresni Estijoje, nei Lietuvoje? Kaip galėtumėte paaiškinti tokį fenomeną?
Estijoje pradėjome koncertuoji 2012-ais metais. Praeitą vasarą svečiavomės Taline, o šiemet šioje šalyje jau buvome du kartus: Viljandyje, ir ką tik grįžome iš viduramžių festivalio Pernu mieste. Čia įvyko net šeši mūsų grupės koncertai.
Jei atvirai, net nežinau, kodėl taip patinkame estams: gal jie įsimylėjo mūsų keltiško ir baltiško pasaulio mikstūrą, ko nepasakysi apie lietuviškų muzikos festivalių organizatorius: jokių nuoskaudų lietuviškai scenai neturiu, nes vis dar tikiu, kad vieną dieną teks su „Hansanova“ pabuvoti ant daugelio didžiųjų muzikos festivalių scenų, kurie šiandien atsisakė mūsų.
Vieni tiesiog neatsiliepia, neatrašo, kiti pasako, kad tokia niša jau užpildyta ir pasikviečia panašios stilistikos grupę iš užsienio. Tad, jei trumpai apibūdinant mūsų dabartinę situaciją, galėčiau pasakyti taip: kai lietuviai festivalių organizatoriai atsuka nugarą, estai mums uždeda karūną.
Giedriau, neseniai Tavo organizmas pasakė stop: ir prieš pat svarbų koncertą buvai ne ant scenos, o greitosios pagalbos automobilyje. Kas buvo nutikę ir ar įjungei savęs tausojimo programą?
Nors liaudis sako, kad savo ligomis skųstis nereikėtų, tačiau galiu pasiguosti, jog iš tikrųjų iki šiol taip ir nežinau, kas man yra nutikę. Šiuo metu gyvenu ant prėskos dietos su virtu maistu be druskos, vaisiais ir daržovėmis, be angliavandenių, cukraus ir sočiųjų riebalų bei kepto maisto. Panašu, kad kažkas vyksta tulžies pūslėje, tačiau medikai nieko neranda.
Yra hipotezė, jog tiesiog persitempiau, greičiausiai po vienos įtemptos koncertinės savaitės. Turėjau dehidrataciją ir mažokai miego. Nors man visada atrodė, kad aš galbūt galiu palūžti psichologiškai, ar tiesiog blogai išsimiegojęs būti apdujęs ir nedarbingas, tačiau tulžies pūslės spazmai mane rimtai supurtė ir privertė persidėlioti gyvenimo prioritetus, prisiminti, jog skrandis nėra šiukšliadėžė ar linksmybių maišas.
Labai dėkoju žmonėms, kurie padėjo man iškęsti be proto sunkų laiką prie scenos Telšiuose, laukiant greitosios pagalbos automobilio ir nuostabiai GP darbuotojai, kuri pasirūpino, jog aš nebūčiau išvežtas į ligoninę, bet galėčiau už gero pusvalandžio lipti į sceną su Džordanos Butkutės grupe ir groti gitara.
