Visą Vilnių ant kojų sukėlę ugningieji „Rammstein“ parodė, ką iš tiesų reiškia „daug garso ir šviesų“

Turbūt nedaug. Ir turbūt nė patys „Rammstein“ nebūtų taip pagalvoję – nors 2001 m. jie jau buvo neabejotinai ambicingi vyrukai, ir jau turėjo išleidę tris stiprius albumus.

Beje, lyginant anuos ir šiuos laikus, išryškėja viena įdomi detalė: pasirodo, apie trečdalis dainų (8 iš 22), kurios šio pirmadienio vakarą griaudėjo Vingio parke, jau buvo grojamos ir tada, prieš 22 metus. Tenka pripažinti – „Rammstein“ kūryba laiko egzaminą neblogai išlaikė.

Na bet kol kas užteks duomenų analitikos. Tačiau reikia paminėti dar vieną dalyką.

Paskutiniu metu teko gana dažnai susidurti su viena tendencija – „Rammstein“ nemėgsta arba nebemėgsta tie, kurie smerkia Rusiją, jos veiksmus Ukrainoje – ir žinoma, kurie palaiko Ukrainą. Tam yra loginis pagrindas – grupės lyderis T.Lindemannas bent jau anksčiau nevengdavo rodyti simpatijų Rusijai, yra išleidęs dainą rusų kalba (kuri naudojama rusiško veiksmo filmo garso takelyje), su Rusijos orkestru yra koncertavęs Raudonojoje aikštėje.

Tačiau faktas yra ir tai, kad prasidėjus plataus masto invazijai, „Rammstein“ balsas teikė pagalbą Ukrainos pabėgėliams Berlyno traukinių stotyje, yra atvirai pasisakęs prieš karinius Rusijos veiksmus, o galiausiai grupė savo tinklalapyje yra pareiškusi nors ir gana aptakų, bet vis dėlto vienareikšmišką Ukrainos palaikymą.

„Grupė „Rammstein“ nori išreikšti paramą Ukrainos tautai, kuri priešinasi šokiruojančiam Rusijos valdžios išpuoliui. Visų pirma šiuo metu ypač sielvartaujame dėl Ukrainos žmonių kančių. Kiekvienas grupės narys turi įvairios patirties, susijusios su abiem šalimis; visi grupės nariai turi draugų, bendradarbių, partnerių, gerbėjų abiejuose kraštuose. Pripažįstame neviltį, kurią gali jausti daugelis Rusijos gerbėjų, susidūrę su savo valdžios veiksmais, ir norime prisiminti žmogiškumą, kuriuo dalijasi tiek Rusijos, tiek Ukrainos piliečiai“.

Taip, daugeliui turbūt norėtųsi griežtesnio Rusijos pasmerkimo ir atsiribojimo nuo jos – bet sakyti, kad „Rammstein“ palaiko Rusiją, nebūtų nuoseklu.

Oficialūs duomenys neskelbiami, bet puse lūpų kalbama, kad pirmadienio vakarą į Vingio parką susirinko kiek daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Žinoma, tai nebuvo vien lietuviai – bestovint prie bilietų patikros, nuosavomis ausimis teko girdėti šalia plepant lenkiškai, prancūziškai, latviškai, dar kažkokia mano ausiai neatpažinta kalba – o jau koncerto metu teko stoviniuoti šalia grupelės, entuziastingai šūkaujančių „perkele“.

Sakoma, kad bilietus į koncertą pirko ir vokiečiai – tiesą sakant, turint omenyje pačių „Rammstein“ kilmę, o ypač ir tai, kad šiame ture Vokietijoje jau paskelbti keturi koncertai, tai atrodo kiek keistokai. Kaip ir suomių atveju, beje – juk „Rammstein“ iš Vilniaus toliau traukia būtent į Helsinkį. Na bet jie tik kažkam norisi. O Vilniui tai tik į naudą.

Žinoma, eilės prie įėjimų į koncerto teritoriją nedžiugino – buvo tokių, kam jose teko praleisti ir po daugiau nei pusvalandį. Nors pati patikra, jei tik lankytojai buvo įsiklausę į iš anksto ne kartą skelbtus reikalavimus, buvo itin profesionali ir greita. Bet žinoma, neišvengiamai atsirado negirdėjusių apie „ne didesnes nei A4 lapo dydžio“ kuprines ir rankines (ar nepažiūrėjusių į tai rimtai) tad netoliese bilietų patikros galima buvo rasti krūvas ar net ir aptvėrimus su įvairiausiomis kuprinėmis, rankinėmis ir krepšiais.

Bet kas jau tikrai nedžiugino – prekybos organizavimas ir tam tikra tvarka renginyje. Įsivaizduokite: įeinant su savimi negalima įsinešti vandens. Koncerto erdvėje – dešimtys prekybininkų palapinių, bet ir tūkstančiai žmonių, ir nemaža dalis čia jau keletas valandų. Vanduo, nealkoholiniai gėrimai ir alus pardavinėjami ten pat, tad prie kiekvienos tokios palapinės – kelių dešimčių metrų eilės, kurių judėjimo greitis, kiek teko įsitikinti pačiam – apie 10 metrų per 20 minučių.

Didelė pagarba organizatoriams už neįgaliesiems įrengtą pakylą. Tikrai puikus žingsnis, artėjame prie Vakarų, kur iš visuomenės stengiamasi neišbraukti tų, kurie yra kitokie, nei dauguma. Tačiau šiuo atveju buvo vienas „bet“.

Jei įvertinus eiles, nusprendi iškart nusipirkti didesnį vandens kiekį – sau, artimajam neįgaliųjų zonoje ir dar vienam neįgalųjį prižiūrinčiam šeimos nariui – gauni krūvą atsuktų buteliukų. Nes užsuktų parduoti pagal taisykles tau negali. Sėkmės braunantis per minią ir pristatant vandenį į neįgaliųjų zoną atviroje taroje, mielas lankytojau! Dabar žinosi, kaip jaučiasi padavėjos per „Oktoberfestą“.

Iš tiesų suprantu ir palaikau verslininkų siekį užsidirbti, bet vis dėlto man atrodo, jau pasiekėme tą civilizacijos lygį, kai galima pasitikėti lankytoju ir parduoti jam užsuktą plastikinę tarą gėrimu. O dar civilizuočiau būtų, žinoma, skatinimas atsinešti savo (tuščias!) gertuves ir prisipildyti jas iš viešų geriamo vandens stotelių.

Bet laimei, ko gero čia ir buvo pati blogiausia renginio dalis. Nes daugiau prisiminti ko nors nesmagaus iš renginio tiesiog nėra.

Dėl kamščių, eilių prie bilietų patikros ir vandens įsigijimo tenka praleisti tikrai savotišką „Rammstein“ apšildymą – prancūzių pianisčių duetą „Abélard“, grojančių... pačių „Rammstein“ dainas, aranžuotas pianinui. Kai kam tokia idėja atrodė keistai, bet galima prisiminti, kad juk „Metallica“ savo apšildymui irgi yra kvietęsi „Apocalyptica“ (pastarieji, kaip žinia, savo karjeros pradžioje daugiausia grojo „Metallica“ perdirbinius).

Tiesa, dar savotiška detalė – pirmadienį Vingio parke pianino garsai skambėjo, bet pačių pianisčių ant scenos nesimatė. Tik kiek panaršius akimis ir pakeitus poziciją pavyko pamatyti, kad jos groja ne didžiojoje, o atskiroje scenoje. Bet muzikos aranžuotės tikrai vykusios ir tikrai atliko savo funkciją – publika, atpažinusi dainas, kurias tikėjosi išgirsti tą patį vakarą, tikrai pagyvėjo.

O patys „Rammstein“ šiek tiek vėlavo (kaip kai kas juokavo minioje – ar dėl to Vokietijos vyriausybė neturėtų atsistatydinti?). Žinoma, griežto renginio tvarkaraščio nebuvo – ar jis bent jau nebuvo viešai paskelbtas – bet „Abélard“ savo pasirodymą pradėjo lygiai 20 val., ir lygiai 20 val. 30 min. jį pabaigė, o štai net ir kelios minutės po 21 val. didžiojoje scenoje vis dar vyravo tyla.

Bet štai, dešimtą minutę po devintos valandos įspūdinga scenos konstrukcija (teko girdėti ją vadinant Mordoru. Reikia pripažinti, palyginimas gana tikslus – kažkoks technomorodras) ėmė greitai gobtis dūmais, pasigirdo George'o Frederico Handelio „Muzika karališkiesiems fejerverkams“, kaip Saulė aukštyn lėtai užtekėjo švytintis „Rammstein“ logotipas, nugriaudėjo (iš tiesų tai ganėtinai kuklus) sprogimas – ir šou prasidėjo.

Kalbant apie koncerto grojaraštį (angl. setlist), tenka pripažinti, kad jis buvo sukonstruotas tikrai sumaniai. Kaip jau minėta – daug kūrinių iš jau klasika tapusių albumų, bet buvo ir šviežienos iš naujausio disko – bet viskas tikrai puikiai subalansuota ir permaišyta, o ne pateikiama nuspėjamais blokais.

Pavyzdžiui, didieji grupės hitai – tokie kaip „Du Hast“, „Sonne“ – nebuvo nukišti į pabaigą, o jais pasimėgauti buvo galima dar ir nepavargus, beveik per patį koncerto vidurį, ir visas šou baigtas ne kažkuo sprogstančiu, bet epiniu „Adieu“.

Nebuvo persistengta ir su naujausio albumo „Zeit“ reklamavimu – iš jo sugrotos tik keturios dainos: „Giftig“, „Angst“ (jei informacija teisinga – pirmąkart sugrota gyvai), „Zeit“, ir jau minėtas „Adieu“.

Dideliu koncerto privalumu tapo ir tai, kad būtent šis koncertas tapo pirmuoju šių metų europinio turo koncertu – tai reiškia, kad grupė dar nėra pervargusi ir scenoje yra entuziastinga. Tiesa, tokiais atvejais egzistuoja rizika, kad pirmajame koncerte grupė dar nebūna maksimaliai susigrojusi – bet „Rammstein“ jau pusę savaitę gąsdino Vilnių savo repeticijomis, tad šįkart šios problemos tikrai nebuvo. Tad apibendrinant galima pasakyti, kad šįkart Vilniui (ir jo svečiams) maksimaliai pasisekė.

Taip pat dar norėtųsi paminėti įgarsintojų darbą. Bent jau kiek teko dalyvauti paskutiniuose keliuose koncertuose Vingio parke (šviežiausias atsiminimas – iš Nick Cave), garsinė koncerto pusė čia paprastai būna daugmaž vidutinė. Šįkart priekaištų garsui nebuvo – viskas girdėjosi puikiai, aiškiai, be perkrovų ir dūzgimo ausyse kitą dieną. Tiesiog švarus, skaidrus, profesionalus ir galingas garsas bent jau tose keliose vietose, kurias teko išbandyti.

Pasirodymo metu buvo visko, ko ir galima (ir privaloma) tikėtis iš „Rammstein“ – „amžinai žygiuojantis dėdulė“ Christianas Lorenzas ir vėlesnis jo virimas katile, grupės pasiplaukiojimas valtyje ant žiūrovų rankų, šįkart jis vyko po emociškai stiprios ir tikėjimą kvestionuojančios dainos „Engel“, atliktos atskirojoje scenoje), liepsnose bravūriškai stovintis vokalistas Tillis Lindemannas ir visi kiti neišvengiami grupės šou atributai.

Taip, kalbant apie „Rammstein“, negalima nepaminėti ugnies. Kaip ir galima nuspėti, jos buvo daug – tiek daug, kad karščio bangos ritosi turbūt per visą koncerto teritoriją (nes tikrai jautėsi ir už pusantro šimto metrų nuo artimiausios konstrukcijos, iš kurios tryško ugnis, o tokių konstrukcijų buvo ne tik ant scenos, bet ir visoje renginio teritorijoje).

Tiesa, pirotechnika iš pradžių buvo kukloka – bet tik tol, kol lauke dar buvo palyginti šviesu. Galbūt „Rammstein“ vertėtų persvarstyti savo strategiją ir neberengti pasirodymų šviesiuoju paros metu? Arba tuo metu groti kokią nors akustinę („Unplugged“?) Nes tai grupė, kurios mažiausiai trečdalis jėgos atsiskleidžia pirotechniniame apipavidaliname (kiti du trečdaliai – žinoma, muzika ir dainų žodžiai, kartu su vokiečių kalbos skambesiu). Kokie nors muzikologai gali burbėti, kad kiek ta tavo muzika iš tiesų verta, jei ji be papildomų stipriklių (didelio garso, pirotechnikos efektų, įvaizdžio) praranda galią – bet „Rammstein“ ir nėra vien muzika. Tai – prekės ženklas su aiškiai susiformavusiais atributais, kurių visuma sukuria tą sprogstamą mišinį.

Kalbant apie muziką – „Rammstein“ atveju ji yra ne tik dėkinga gyvam atlikimui, stadioninio dydžio koncertams, bet drįsčiau sakyti, čia skamba bet ir žymiai įtaigiau, nei įrašuose. Tebūnie tai iš dalies stereotipas, bet kažkiek tiesos tame, kad vokiečiams maršai yra tiesiog kraujyje, yra – juk turint omenyje kultūrinį bei istorinį kontekstą, to visiškai paneigti nebūtų galima. O „Rammstein“ puikiai sujungia visa tai su sunkiosios muzikos atžarumu, šalta ir tikslia elektronika, vokišku tikslumu ir nesaldžia, bet stipria romantika. Ir tuo turbūt ir suburia šitokias gerbėjų minias – nes sugeba pasiūlyti tai, ką artima sau atranda daug klausytojų.

„Rammstein“ nėra stereotipas, jie kuria savo standartus – juk pasirodžius jų debiutiniam albumui 1995 m., tarp muzikos apžvalgininkų atsirado jų grojamos muzikos žanro pavadinimas – Neue Deutsche Härte (lietuviškai panašiausiai skambėtų kaip „naujoji vokiškoji sunkuma“).

Tad apibendrinant, koncertas Vingio parke buvo iš tiesų galingas, kokybiškas, atmosferiškas bei įspūdingas – neabejotinai vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Ir tą turbūt galėtų pasakyti ne tik grupės gerbėjai, bet ir tie, kurie tokiais nėra – kaip, pavyzdžiui, šių eilučių autorius. Nesu perklausęs nė vieno „Rammstein“ albumo, neturiu (ir net ir po koncerto neplanuoju įsigyti) grupės marškinėlių ar atributikos – bet pripažįstu, kad koncertas buvo tikrai puikus ir įsimintinas.

Na o dar vienas koncerto pliusas – vokiečiai tikrai vienam tokiam veikėjui puikiai pademonstravo, ką iš tiesų reiškia pasakymas „daug garso ir šviesų“, ar ne?