„Apie mamą dainų daug parašyta, apie tėvą – gerokai mažiau“, – šypteli R. Radzevičius. Jis pasakoja, kad tėvo, garsaus menininko, tapyba jam nuo vaikystės darė didelę įtaką. Net dabar kurdamas muziką ir rašydamas dainų žodžius, jis mąsto vaizdais. Neretai jie jo galvoje iškyla, kaip paveikslai. Galima net teigti, kad „Skylės“ kūryba – labai tapybiška.
„Skylės“ lyderio abu tėvai buvo dailininkai, tačiau, pasak Roko, būtent tėtis buvo tas „patologinis“ menininkas, kuris netapyti negalėjo. Be teptuko rankose jis savo tėvo neįsivaizduoja. Net anksčiausiuose vaikystės prisiminimuose mato jį nuolat stovintį prie molberto ir kuriantį. Prieš metus dainininkas talentingojo tėvo neteko.
Romualdas Radzevičius buvo vienas produktyviausių Lietuvos tapytojų. Jis kūrė iki paskutinių gyvenimo dienų. Nenuostabu, kad po dailininko mirties sūnui atiteko milžiniška jo paveikslų kolekcija, kurioje šimtai darbų.
„Tikslaus skaičiau net nežinau, bet dabar juos kataloguoju, atrinkinėju. Labai noriu surengti geriausių tėčio darbų parodą ir galbūt kažkaip ją susieti su savo koncertu. Tie paveikslai – didelė dalis mano vidinio pasaulio, jie suformavo mane kaip žmogų ir dainų kūrėją“, – sako R. Radzevičius.
Dainoje „Tėvo ranka“ yra ir labai asmeniškų, tik jos autoriui gerai suprantamų, užuominų. Joje galima išgirsti ir vieno garsiausių „Skylės“ albumų „Lukiškių pieva“ pavadinimą.
„Tiesa ta, kad dainoje kalbu ne apie albumą, o apie realią pievą Lukiškių aikštėje. Vaikystėje gyvenau šalia. Su tėvu dažnai ten būdavome, ir šis miesto gamtos lopinėlis liko man kaip brangus vaizdinys, kurį perkėliau į dainas“, – prisimena Rokas.
Jis pats prisipažįsta tapybą užmetęs dar jaunystėje ir šiandien savo dvasinius išgyvenimus išliejantis muzika, ne paveikslais. „Tačiau mūsų su Aiste sūnus Ugnius, ko gero, bus susigraibęs senelio genus. Nors jis irgi daug laiko skiria muzikai, tačiau matau, kaip puikiai piešia ir tikrai galėtų save realizuoti ir šioje srityje“, – sako dainininkas.
