„Mes neprarandame gerbėjų, mes tik auginamės naujus. Dabar tie, kurie ėjo į mūsų koncertus, atsiveda savo vaikus, ir jie tampa naujais fanais“, – gal ne žodis žodin, bet daugmaž taip kažkuriame interviu kalbėdamas apie „Iron Maiden“ kalbėjo grupės frontmenas ir vokalistas Bruce'as Dickinsonas.
Skamba kaip savigyra – bet ji teisėta, ir tą galiu paliudyti pats: gūdžiaisiais devyniasdešimtaisiais, žiūrėdamas „Live After Death“ koncertą videomagnetofone, svajojau patekti į tokį koncertą, o štai po trečdalio šimtmečio į šių britų pasirodymą Lietuvoje (ir taip, jau nebe pirmąjį pasirodymą Lietuvoje) vedžiau savo dešimtmetį. Kuris lygiai tokiomis pačiomis išplėstomis akimis žiūrėjo į scenoje šėlstantį Bruce'ą, Edžių pasirodymus ir naikintuvą, per „Aces High“ nusleidžiantį iš palubės.
Stebėjau savo vaikį, ir jam pavydėjau: aš pirmąjį kartą „Iron Maiden“ pamačiau klaikios vaizdo kokybės, ne kartą perrašytoje piratinėje VHS kasetėje su šniokščiančiu garsu ir „snieginu“ vaizdu – o mano vaikis šias roko muzikos legendas jau matė savo akimis, ir grojančius vos už poros dešimčių metrų.
Ir vyrukai scenoje buvo beveik tokie patys, kaip ir devyniasdešimtaisiais. Tiesa, kai kurie žilstelėję ar ne tokie liekni – bet lygiai tiek pat patrakę ir energingi, kaip ir devyniasdešimtaisiais.
Sunkiojo metalo teatras
Savo autobiografinėje knygoje „What Does This Button Do“ Bruce'as Dickinsonas užsimena, kad opera jam nėra svetimas dalykas. Tą galima suprasti ir be knygos: tiek Bruce'o vokalas, tiek laikysena scenoje yra pakankamai dramatiška, o didelė dalis „Iron Maiden“ dainų yra muzikiniai audiospektakliai su įsimintinu siužetu.
Ir to teatro efekto kuo toliau, tuo daugėja. Žinoma, dramos ir vaizdingumo „Iron Maiden“ kūryboje netrūko ir karjeros pradžioje, bet septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose vis dėlto tai tebuvo ilgaplaukiai vaikinai, grojantys sunkųjį metalą ir dėvintys komiškas dryžuotas triko kelnes bei ne mažiau komiškus kirpčiukus – bet kuo toliau, tuo labiau grupės pasirodymai ėmė tapti sunkiojo metalo teatru. Pačia geriausia šio žodžio prasme.
Ir tai matyti lyginant net ir ne per seniausius laikus. Atsimenu pirmąjį kartą, kai pagaliau šiuos britus pavyko pamatyti gyvai. 2005 metais Lenkijoje „Mystic“ festivalyje jau buvo keletas keičiamų dekoracijų, bet B.Dickinsonas persirengė berods tik per „Trooper“ – tuo tarpu šįkart Kaune beveik kas trečia daina turėjo specialų jai skirtą apipavidalinimą, o kur dar du skirtingi grupės talismanai Edžiai (šio turo teminis samurajus ir klasika jau tapęs raudonšvarkis Krymo veteranas) ir B.Dickinsono kostiumų keitimai prieš vos ne kas antrą dainą?
Bruce'as vienuolis. Bruce'as su ugniasvaidžiais. Bruce'as – XIX a. džentelmenas. Bruce'as – mirčiai pasmerktas kalinys. Bruce'as – Krymo karo kareivis. Bruce'as – Antrojo pasaulinio karo pilotas. Taip, skaitant gal ir atrodo kiek nerimtai, bet suliejus tai su muzika ir scenografija – vaizdas išties įspūdingas ir įtaigus.
Apibendrinant – „Iron Maiden“ jau seniai garsėja ne tik įvairialypiu metalu (jau seniai nebe vien energinguoju NWOBHM, bet ir sudėtingais, melodingais progesyviojo roko ir metalo elementais), bet ir įspūdingais šou. Ir šįkart Kaune britai viską atlikto aukščiausiu lygiu – nors klausytojų gausa muzikantų turbūt ir nenudžiugino.
Muzika
„Iron Maiden“ yra iš tų, kurie turi įspūdingą muzikinį bagažą, ir galėtų kuo puikiausiai išgyventi vien su klasikiniais savo kūriniais – vien iš jų galima būtų surengti keletą turų. Kas, beje, keliskart ir buvo daryta, ir labai sėkmingai.
Tačiau „Iron Maiden“ ne tik mėgaujasi muzikine pensija, bet ir sėkmingai kuria toliau. Čia reiškia pabrėžti „sėkmingai“ – nes naujausias (2021 m.) albumas „Senjutsu“ pirmąją vietą pasiekęs buvo 17-oje iš albumų topų iš 32 skelbiamų (o kur dar 5 antrosios ir 4 trečiosios vietos).
Ir taip, dažniausiai eidamas į bet kurios grupės su stažu koncertą, paprastai nusiteiki atkentėti kelias privalomas dainas iš naujausio albumo, o toliau jau mėgaujiesi gerai pažįstamais kūriniais. Tačiau šįkart to beveik nebuvo – taip, pirmosios trys koncerto dainos buvo iš naujausio albumo, bet ar kad jis jau per metus klausytojų ausyse bei smegenyse kiek subrendo, ar dėl kitų priežasčių tie „naujieji“ kūriniai visai neišsimušė iš bendro konteksto. Ir čia dar turint omenyje, kad tai – ilgos ir progresyvios kompozicijos („Senjutsu“, „Stratego“ ir „The Writing onon the Wall“), o ne klasikinis metalinis aštuoniasdešimtųjų ir devyniasdešimtųjų rokenrolas.
Na o vėliau pasipylė klasika, įterpiant ir porą „viduriniosios eros“ dainų – „Blood Brothers“ iš Bruce'o „sugrįžimo“ albumo „Brave New World“, epiškoji „Sign of the Cross“ ir vienas stipriausių kūrinių iš Blaze Bayley laikmečio – „Clansman“.
Klausiantis šio kūrinio (ir kartu su muzikantais staugiant priedainį „freeeedooooom“!) atėjo suvokimas, kaip ši daina nuostabiai turėtų nuskambėti dainuojant kartu su minia Ukrainoje – jau po karo. Pagal pirminį, prieškarinį planą „Iron Maiden“ ten turėjo koncertuoti prieš porą dienų iki pasirodymo Kaune – na bet nieko, užtat dabar bus dar papildoma motyvacija nuvykti į Kijevą, kai karas jau bus laimėtas: kartu su „Iron Maiden“ ukrainiečių minia padainuoti apie laisvę ir kovą už ją.
Nes čia turbūt ir yra viena iš roko muzikos stiprybių – perduodama energija ir vienybės jausmas. Tai fantastiškai pasijuto „Žalgirio arenoje“, tai nepamirštamai banguoja dešimttūkstantinėse stadionų miniose. Ir „Iron Maiden“ čia sukelia ne lengvutį brizą, bet įsuka tikrą uraganą.
Iš neginčijamai klasikinių savo kūrinių „Iron Maiden“ šiame ture groja „Flight of Icarus“ (per kurią Bruce Dickinson blaškosi ir kiek juokingai taupiai pūsčioja nedidukais ugniasvaidžiais), į kiek netikėtai XIX amžiumi padvelkiantį „Fear of The Dark“, žinoma, „Hallowed Be Thy Name“ (Bruce'as – narve ir vėliau prie kartuvių kilpos), šėtoniškąją „Number of the Beast“ ir grupės vizitinę kortelę „Iron Maiden“.
Po bisų pertraukėlių laukia dar keletas gerbėjų laukiamų hitų: „The Trooper“ (per kurį antrą kartą išlenda grupės talismanas, trijų metrų aukščio nemirėlis Eddie, ir kardais kaunasi su Bruce'u), fantastiška energija grojant gyvai trykštantis „Run to the Hills“, o koncertai šiame ture baigiasi kultine „Aces High“, kurios metu virš scenos ima sukiotis (gerokai supaprastinta) britiškojo Antrojo pasaulinio karo laikų „Spitfire“ versija.
Ir vėl gi, prieš pat „Aces High“ klausantis garsiosios Williamo Churchilio kalbos apie tai, kaip kovoje negalima pasiduoti, pasiveja mintys apie Ukrainą. Ir šmėsteli idėja – kaip būtų smagu, jei neapibrėžtoje ateityje laukiančiame koncerte Ukrainoje per šį karo aviacijai skirtą metalinį himną tokį va „Spitfire“ pakeistų „Bayraktaras“!
Spardysis dar ilgai
Turbūt ne kartą visi esame girdėję pasakymą – į Lietuvą grupės atvažiuoja tik numirti. Tame yra skaudžios tiesos: kalbant apie didžiąją sceną, pernelyg dažnai sulaukiame grupių ir atlikėjų, kurių ryškiausios dienos jau praeityje. Tai nebūtinai reiškia kokybės smukimą – bet dažnokai reiškia tai, kad atvykstantys atlikėjai naudojasi savo vardo inercija, bet ne dabartine pozicija muzikos pasaulyje.
Bet laimei, „Iron Maiden“ tikrai nėra iš tokių. Nors šis britų šešetukas groja jau net penkis dešimtmečius su trupučiu, jie ne tik vis dar surenka įspūdingas minias stadionuose, bet kaip jau minėta, pernelyg nenutolsta ir nuo aukščiausių pozicijų topuose.
Ir nors vyrukams jau po šešiasdešimt, scenoje jie laksto, šokinėja ir siautėja ne tiek jau ir mažiau nei tais laikais, kai jiems buvo po dvidešimt – o energija, kurią perduoda jų muzika, dėl šiuolaikinės įrangos ir technologijų gal net dar didesnė nei auksiniais sunkiojo metalo laikais.
Nežinau kiek kartų iki šiol paminėjau Bruce Dickinson – todėl nežinantiems gali susidaryti įspūdis, kad visą grupę ištempia tik jis. Taip toli gražu nėra. Taip, Bruce'as yra energingiausias, užima frontmeno poziciją ir dėl to yra matomiausias, tačiau nemiega ir kiti. Janickas Gersas vis dar taip pat energingai žargstosi ir stoja į jau beveik į ritualinę kovą su talismanu Edžiu, Steve'as Harrisas nė kiek nemažina savo „šuoliuojančio“ boso (o juk jis visada groja pirštais! Ne mediatoriumi, bet pirštais! Ir šitokiu tempu!“), o ir pats šuoliuoja po sceną kaip niolikametis. Ramesni gal tik Dave Murray ir Adrianas Smithas – bet jie visada buvo labiau susitelkę į savo gitaras, o ne į šėlimą scenoje. O pirštai jų dar nestingsta, ir su stygomis išdarinėja neįtikėtinus stebuklus.
Na ir žinoma, Nicko McBrain. Žmogus-artilerija. Tiesą sakant, man visada gaila Nicko – iš tiesų jis yra vienas spalvingiausių ir linksmiausių šios grupės muzikantų, bet neišvengiamai būna nukišamas į trečią planą už būgnų. Na bet atrodo, čia jam visai patinka – kitaip gi neišgrotų penkis dešimtmečius.
Ir „Iron Maiden“ nežada sustoti. B.Dikcinsonas ne kartą yra pasakęs, kad joks grupės išsiskyrimas ir išsivaikščiojimas neplanuojamas, ir vyrai gros tol, kol sveikata leis. O sveikata, panašu, pas šiuos šešiasdešimtmečius jaunuolius geležinė. Ir tai nenuostabu: juk labiausiai per sveikatą kerta judesio stoka tiek siaurąją, tiek plačiąja prasmėmis, o „Iron Maiden“ siaučia scenoje ir kalorijų sudegina tiek, kiek retas sudegina sporto salėje, ir dar per metus bent keletą mėnesių blaškosi turuodami po pasaulį. Aptingti, sustingti ir senti tiesiog nėra laiko. Tad visai nesistebėčiau, jei kada jų koncerte apsilankytų ir mano anūkas.
