„O, Jėtau, kokia nuostabi, bet dar nebaigta daina! Negalima, kad tokios dainos dulkėtų stalčiuje. Atskrendi į Lietuvą ir einame į studiją“, – tokia buvo Aistės Pilvelytės reakcija, kai ji perskaitė pirmuosius iš Londono atsiųstus Valerijos Iljinaitės dainos žodžius.
„Parašiau per ašaras... – prisipažįsta Londone penktus metus gyvenanti, operinį dainavimą besimokanti bei pedagoginį darbą su muzikinio teatro aktoriais vaikais dirbanti Valerija. – Tikiu, kad tas emocijas supras visi.“
Dainos pamatas gimė praėjusių metų lapkritį, Valerijai, kaip ir tūkstančiams emigrantų, rengiantis grįžti į Lietuvą apkabinti pačius artimiausius, brangiausius žmones ir švęsti šv.Kalėdų.
„Smagu grįžti kur jauku, miela ir, anot vieno mūsų poeto, nei vienas šaukštas nepajudintas, tokia pati šviesa už lango, kokią tu palikai išvykdamas...“ – kalbėdama apie dainą neslepia ilgesio gimtinei V.Iljinaitė.
„Kalėdų stebuklai“ – apie tai, kai žmogus negali grįžti namo, pamatyti artimųjų, bet sieloje jis kartu su šeima. Visada galvojau ir galvoju, kad nieko nėra gyvenime svarbiau už šeimą, artimuosius, žmogišką bendravimą, bendrystę, susitikimus gyvai... – sako Aistė ir nusijuokia. – O kai mes susitinkame su Valerija, mums visada gaunasi bomba.“
„Bomba“ galutinai buvo sukurta studijoje Vilniuje, kur Aistė ir iš Jungtinės Karalystės sostinės atskridusi Valerija intensyviai nuo ryto iki vakaro dirbo kelias dienas.
„Kai dirbi studijoje ji niekada neragina greičiau atlikti darbą ir išsiskirstyti namo, – iš Anglijos atskrieja nuoširdus Valerijos komplimentas Aistei. – Ji visada dirba iš pašaukimo, meilės ir širdies. Mane žavi jos ryžtingumas, kovingumas ir begalinis atsidavimas svajonei.“
„Su Valerija labai lengva dirbti ir kurti. Įprastai po televizinių projektų duetai išsiskiria, bet mes dirbame jau trejus metus. Ji retas žmogus kuriuo taip pasitikiu scenoje bei kūryboje. Mes puikiai papildome viena kitą,“ – negaili kolegei komplimentų ir Aistė.
Ir abi giria prie pirmo bendro jų kūrinio „Kalėdų stebuklai“ prisidėjusių ir darniai jų komandą papildžiusių aranžuočių meistro Dovydo Lazdinio bei animatorės Bernadetos Staskevičienės.
„Jei negrįšiu namo, atleisk man... – kartoja naujos dainos žodžius Valerija, prisipažindama, kad rašant žodžius buvo apnykusi mintis, kad ji daugiau niekada neišvys artimųjų. – Kai iš tavęs atima kažką labai brangaus sielai, kad ir kaip egoistiškai tai skambėtų, labai liūdna. Bet tikiuosi, kad šių metų Kalėdų niekas neatims. Tikiu, kad klausydamiesi dainos, šią emociją supras ir pajaus visi žmonės...“
„Jei negrįšiu namo, atleisk man... Bet sieloje mes esame visada kartu. O praėję visus šiuos sunkumus... – apie sudėtingą pasaulinę situaciją užsiminė A.Pilvelytė... Išsinešime ne materialius turtus, bet patirtį – žmogiškumą ir Kalėdų stebuklus...“
