Specialus koncerto svečias – škotų grupė „The Twilight Sad“.
Galima drąsiai teigti, kad per daugiau kaip 40 metų charizmatiškojo Roberto Smitho vadovaujama grupė tapo entuziazmo, įkvėpimo, mėgdžiojimo ar net paguodos šaltiniu ne vienai klausytojų, muzikantų bei dizainerių kartai.
„Lullaby“, „Friday I'm in Love“, „Just Like Heaven“, „Lovesong“, „Pictures Of You“, „Close To Me“, „In Between Days“, „Boys Don't Cry“, „Let's Go To Bed“, „A Strange Day“, „The Lovecats“ – šias ir daugelį kitų kompozicijų kone mintinai žino bet kuris grupės „The Cure“ gerbėjas.
Tūkstančiams žmonių visame pasaulyje Robertas Smithas reiškia daug daugiau nei tik didelė plaukų kupeta, juodai paryškintos akys ir raudonos lūpos. Turint omeny gilią muzikinę ir kultūrinę grupės „The Cure“ prasmę, šis koncertas nebus tik vienas paprastas renginys – tai bus ištisa įvykių serija, kuri prasidės spalio 3 d. ir vyks iki pat koncerto.
Grupę „The Cure“ (pirmasis pavadinimas „Easy Cure“) 1976 m. Anglijoje įkūrė Robertas Smithas su savo bendraklasiais. Debiutinis grupės albumas „Three Imaginary Boys“ pasirodė 1979 m. ir iškart sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, kurie priskyrė „The Cure“ post-panko ir naujosios bangos muzikos žanrams. Jau kitame albume „Seventeen Seconds“ vaikinai pamažu panėrė į naują, tamsesnį ir niūresnį stilių, kuris kartu su R. Smitho sceniniu įvaizdžiu stipriai paveikė besiformuojantį gotikinio roko žanrą, o taip pat ir visą subkultūrą.
Nuo tada „The Cure“ laikomas vienu iš gotikinio roko pradininkų ir bene ryškiausiu šio stiliaus pavyzdžiu. Robertas Smithas visada atmesdavo kritikų norą priskirti grupę tam tikrai kategorijai, tai pakomentuodamas 2006 m. interviu: „Labai gaila, kad iki šiol žodis „gotas“ iškart siejasi su „The Cure“. Mūsų negalima klasifikuoti. Galbūt iš dalies mus buvo galima priskirti post-pankui, kai tik pradėjome groti, tačiau bendrai kalbant, mūsų klasifikuoti neįmanoma [...] Aš tiesiog groju „Cure“ muziką, kad ir kokia ji bebūtų.“
Nepaisant to, jog įprastai „The Cure“ laikomi tamsios, niūrios ir melancholiškos muzikos atstovais, platesnei visuomenei jie yra žinomi savo kitomis, šviesesnėmis ir optimistinėmis dainomis, tokiomis kaip „Let‘s Go To Bed“, „Inbetween Days“, „Close To Me“, „Just Like Heaven“, „Lovesong“ ir, be abejo, chrestomatine „Friday I'm in Love“.
Komerciškai sėkmingiausiu grupės albumu tapo „Disintegration“ (1989), kuriame skambėjo „Lullaby“, „Lovesong“ ir „Pictures of You“.
Per visą savo karjerą „The Cure“ išleido 13 studijinių ir keletą koncertinių albumų bei rinkinių, o taip pat daugiau kaip 40 singlų. Bendras grupės parduotų albumų skaičius viršija 30 milijonų. Jie yra išleidę keletą koncertinių filmų ir sukūrę garso takelius kino juostoms. Niekam nėra paslaptis, jog Roberto Smitho įvaizdį savo filmui „Edvardas Žirkliarankis“ yra pasiskolinęs ikoniškas kino režisierius Timas Burtonas. Po šios kino juostos pasirodymo R. Smithas kūrybiškai bendradarbiavo su režisieriumi T. Burtonu dar dvejuose jo filmuose.
„The Cure“ pelnė nemažai prestižinių muzikos apdovanojimų, tarp kurių „Brit Award“, „MTV Music Video Award“, „Igor Novello“ ir daugelis kitų. 2019 m. „The Cure“ buvo įtraukti į Rokenrolo Šlovės muziejų.
„Smashing Pumpkins“, „Interpol“, „Jane's Addiction“, „Nine Inch Nails“, „AFI“, „30 Seconds To Mars“, „The Killers“, „Fall Out Boy“, „My Chemical Romance“, „Deftones“, „Blink 182“ – tai tik maža dalis muzikos grupių, kurių nariai neslepia, kad jų kūrybai didelę įtaką turėjo „The Cure“ arba Robertas Smithas.
