Šį apibūdinimą buvo girdėjęs ir renginio organizatorius Rytis Čekauskas, kuris portalui lrytas.lt atskleidė visai neslapto ir praėjusį savaitgalį vykusio renginio užkulisius.
– Ne paslaptis, kad prieš trejus metus festivalis susilaukė neigiamų komentarų, skundų ir policijos įsikišimo. Ar tai neišgąsdino ir nesumažino jūsų noro šiemet surengti festivalį?
– Visų pirma, ačiū, kad pakvietėte pasikalbėti, smagu bus turėti antrąją publikaciją apie festivalį, o dar smagiau, kad šis pozityvus bus, o ne orgijomis mus tituluojantis. Skundas buvo žmonių, kurie niekada tokiame festivalyje nedalyvavo ir apskritai yra iš kitos planetos. Ir nesupraskit neteisingai, jokio negatyvo tame nėra – žmonės gali būti ir yra skirtingi, todėl ir požiūris skiriasi.
Man tas skundas iki šiol sukelia gan daug juoko ir aš noriu padėkoti už jo atsiradimą – toks komiškas viešumas mums tikrai išėjo į naudą, nes apie festivalį sužinojo daugiau žmonių ir visi festivalio lankytojai, kurie supranta tokį absurdiškumą, tikrai nepradėjo festivalio bijoti, priešingai, manau, tai juos tik paskatino festivalį aplankyti.
– Šiais metais renginys įvyko sklandžiai, tad ar galite atskleisti, kas yra festivalis „funikulierius“?
– „Funikulierius“ – tai elektroninės muzikos festivalis. Šį festivalį organizuoti mintis kilo gan spontaniškai, tačiau tam buvo kelios priežastys. Bene visi prie pirmojo festivalio prisidėję žmonės turėjo patirties dirbant su įvairiais renginiais, taip pat bene visi buvo ilgamečiai „SATTA Outside“ fanai (festivalio, kuris paskutinį kartą vyko 2014 m.).
Vieną vasarą praleidę be jo ir pajutę festivalio trūkumą, 2016 m. nusprendėme sukurti kažką savo. Idėja „pagimdyta“ buvo sėdint Reformatų skvere, o galutinis sprendimas veikti priimtas maždaug mėnuo iki nutartos datos, todėl drąsiai sakau – spontaniškumo tikrai netrūko.
Kadangi pirmasis festivalis buvo uždaras ir viešai nereklamuojamas, kiekvienas dalyvis buvo savotiškas organizatorius. Bėgant metams, komanda keitėsi, tačiau net ir būdami keturiese (aš, Naurimas, Motiejus ir Edvardas), manau galime drąsiai sakyti, kad prie festivalio tiek gyvavimo, tiek kasmetinio realizavimo vis dar prisideda dešimtys ar net šimtai žmonių.
– Elektroninės muzikos festivaliai Lietuvoje nėra plačiai paplitę, tačiau vis tiek nepabūgote rinktis šį muzikos stilių. Kaip pats esate susijęs su elektronine muzika?
– Manau, kad paprasčiausiai mane apibūdintų sąvoka reiveris. Į ją telpa viskas – esu gyvas įvairių stilių elektronine muzika nuo ankstyvos paauglystės, lankiausi šimtuose vakarėlių, per gyvenimą šokau turbūt tūkstančius valandų. Taip pat ir festivaliai – jų aplankęs esu daugiau nei šimtą, todėl gan lengva paaiškinti, kodėl nepabūgau minties vieną ir savą suorganizuoti.
– Pradėjus organizuoti festivalį, kaip kilo mintis jį pavadinti „funikulieriumi“? Juk funikulierius – lyninis keltuvas keleiviams vežti.
– Čia galime grįžti į prieš tai minėtus dalykus – kadangi pirmasis festivalis įvyko itin spontaniškai ir turėjome tikrai labai mažai laiko ilgoms diskusijoms, pavadinimą tiesiog parinkome iš tuo metu į galvą šovusių žodžių kratinio.
Vėliau šį klausimą gana dažnai gaudavome, todėl prikūrėm versijų apie tai, kaip čia tas funikulierius pakelia aukštyn iki dangaus ir skraidai jame padangėse, tačiau iš tiesų tai tiesiog buvo skambus ir retai girdimas žodis, kuris lengvai įsimena, smagiai klausosi ir pats prietaisas gražiai atrodo.
Vėliau „suvedėm galus“, kad lyg ir panašiu metu kai organizavome pirmąjį funikulierių, Druskininkuose, kur gyvena nemaža dalis pirmųjų organizatorių, atsidarinėjo lynų kelias, kurį paprasčiau vietiniai vadina tiesiog funikulieriumi, tai nusprendėm, kad matyt pasąmoningai tas žodis kažkur ten galvoje ir užstrigęs buvo.
– O kokius žmones suburia šis festivalis?
– Į šį klausimą atsakyti tiesiog neįmanoma. Kasmet stengiuosi bent valandėlę praleisti kažkur prie įvažiavimo vien tam, kad pastebėčiau atvykstančius, todėl drąsiai galiu teigti, jog festivalyje lankosi itin spalvota publika: nuo pačių didžiausių tranzerių iki marškiniais pasidabinusių ofiso darbuotojų.
Turiu nuotrauką iš vieno mūsų vakarėlių, turbūt geriausiai iliustruojančią tai, ką bandau pasakyti. O šiaip tai visą šią spalvotą auditoriją apjungia vienas paprastas dalykas – meilė geram vakarėliui.
– Ir turbūt sunku paneigti faktą, kad gero vakarėlio nebūtų be geros muzikos. Šiais metais festivalyje buvo galima šokti net pagal keturis skirtingus ritmus, kuo skyrėsi kiekviena šokių aikštelė?
– Dviračio čia neišradinėjome – festivalio scenos skirstomos pagal muzikos stilius, išskyrus pagrindinę sceną, kuri apjungė daugiau skirtingų žanrų. Principe, viskas čia kaip ir bet kuriam festivalyje, išskirtinumas mūsų tik tas, ir ypač šiemet, jog festivalyje skambėjo gana daug ir iš pirmo žvilgsnio gana nederančių stilių.
Prie šio sprendimo priėjome patys lankydami skirtingus vakarėlius ir renginius. Kai matai, jog tas pats žmogus eina ir į „Egomašinos“ koncertą, ir vėliau sutinki jį pasitinkantį saulę klube „Kablys“, supranti, jog muzika yra universali ir visa ji tinka visiems, tik gal ne visi tai jau suprato ir žino. Reikia tik kad ta muzika būtų išties gera.
– Į festivalius žmonės atvyksta ne tik pašokti, bet ir kitaip linksmai praleisti laiką. Kokias veiklas lankytojams siūlė „funikulierius“?
– Kasmet stengiamės duoti auditorijai ne tik vakarėlį, bet ir kiek įmanoma daugiau naudingų dalykų. Kaip ir kasmet draugavome su organizacija „Jauna Banga“, jie savo ruožtu skaitė paskaitas įvairiomis aktualiomis temomis, turėjome sportinių užsiėmimų, nuo elementarių sportinių varžybų iki riedlenčių zonos bei skrydžių su lynu per upę.
– O ar per penkerius gyvavimo metus festivalis jau spėjo sukurti savo tradicijas?
– Sunku pasakyti. Savotiškų tradicijų lyg ir turime, tačiau kasmet stengiamės nebūti įsikibę į kažką, kas jau nuveikta, o duoti lankytojams daugiau ir geriau. O ir sunku išlaikyti tradicijas, kai festivalis toks jaunas. Penkmetis yra tikrai tik pirmas mažas žingsnelis festivaliui, kai kasmet labai daug dalykų kinta siekiant rasti patį geriausią sprendimą.
– Festivalis suburia šimtus žmonių, tačiau šie metai „funikulieriui“ buvo paskutiniai. Kodėl?
– Jaučiame, kad laikas judėti pirmyn. Turime krūvą idėjų, kurias realizuosime ateityje. Nors festivalis paskutinis, tačiau funikulierius, kaip reiškinys tikrai išliks, tik atgims greičiausiai kitais formatais.
