Neseniai Benas grįžo iš sėkmingo turo Pietų Korėjoje, kur grupei pavyko pasirašyti įrašų platinimo sutartį su muzikos distribucijos kompanija „Sound Republica“. Tai – dar vienos atvertos durys tarptautinės karjeros link.
Šie Beno atsakymai yra brandinti ir apgalvoti per kelias savaites prieš/per/po visų įspūdžių. Seniai jį teko matyti kalbantį ne tik apie muziką, bet ir save.
Kaip pats sako, „Tai ne žmogus“ eros Benas buvo kur kas saugesnis ir atsargesnis, bet įvyko natūrali evoliucija: „Maišto manyje buvo visuomet, tik skirtingomis formomis“.
– „H8“ albumas – brandus darbas. Dainų žodžiai vientisi ir jautriai išreiškia jausmą. Koks šis albumas tavo paties akimis?
– Atviras, jautrus, skausmingas, agresyvus, puikiai įprasminantis tuometinę nuotaiką ir mintis. Tai žingsnis į priekį. Į albumą daug savęs sudėjau aš pats, visa grupė, žmonės aplink. Dabar sėdėdamas galvoje perbėgu prisiminimus iš albumo įrašų kūrybinio proceso. Prisimenu, kaip dirbome dieną naktį, pats ir verkiau, ir juokiausi. Man rašyti, groti, įrašinėti jau tapo įprasta, bet kurti albumą yra labai įdomus procesas.
– Albumo viršelis primena britų pankroko grupės „IDLES“ albumą „Joy As An Act Of A Resintance“. Tai tarsi judėjimo, triukšmo, išrėkimo momentas. Minėjai, kad viršelio idėja gimė penktą ryto. Ką jis simbolizuoja?
– Šį palyginimą girdžiu ne pirmą kartą, tai glosto širdį. Tiesa, „IDLES“ man labai patinka ir įkvepia kurti, bet galvodamas apie mūsų albumo dizainą, jų viršelio galvoje neturėjau. Kaip jau žinai, jį pamačiau paryčiais prabudęs iš sapno.
Su viršeliu buvo sunku. Bet labai džiaugiuosi rezultatu ir tuo, kad nepaskubėjome su kitomis idėjomis. „H8“ viršelis man pačiam yra vienas geriausių, kokius esu matęs. Chorvedė, perklausiusi mūsų albumą, surinko mergas repeticijai ir fotosesijos metu nukreipė jas teisinga kryptimi, mūsų kryptimi. Yra įvairių versijų, ką jis simbolizuoja, bet viena paprasčiausių – maištas.
– Albume – meilės ir pykčio dainos. Bet dar būdamas labai jaunas parašei „Juodaesi“ žodžius: „Man reikia tavęs labiau nei vandens“. Kaip pasikeitė tavo suvokimas apie meilę per šiuos visus kūrybos metus?
– Tai oficialiai sunkiausias klausimas. Trumpai tariant – nepasikeitė. Meilė kūryboje man yra numeris vienas. Na, ne tik kūryboje, bet mano gyvenime ji toli gražu nėra lengvas kelias. Meilė įkvepia kurti, bet iškvepia gyventi.
– Pavadinimas „H8“ simbolizuoja neapykantą viešojoje erdvėje. O ko tu pats nekenti?
– Pastaruoju metu to ir nekenčiu – nepagrįstos ir tuščiavidurės neapykantos socialiniuose tinkluose. Ji vargina, o nekreipti dėmesio darosi vis sunkiau, jos daugėja.
Dar kartais labai nekenčiu, kai man sako, ką galiu daryti ir ko ne. Iš to gimsta maištas, tiesa, ne visada teisingas.
– Bet kokių taisyklių niekada nesulaužytum?
– Atsakant paprastai, nenorėčiau prarasti vairuotojo teisių, kai jas turėsiu.
Esu sulaužęs taisyklių, dėl kurių gailiuosi. Tam tikrais atvejais negalvojau, kad gausis taip, kaip gavosi. Vieniems taisykles kuria kažkas, kiti susigalvoja patys.
– Pavasarį sakei, kad jautiesi visiškai subrendęs muzikine prasme. O ką jautiesi pasiekęs kaip žmogus?
– Muzikoje jaučiu atradęs save ir savo vietą. Pasiekiau klausytojus, draugus, kuriuos labai myliu. Vertinu su jais kiekvieną praleistą minutę ir prakalbėtas valandas.
Kaip žmogus, matau savyje brandą. „Tai ne žmogus“ eros Benas buvo kur kas saugesnis ir atsargesnis, bet įvyko natūrali evoliucija. Maišto manyje buvo visuomet, tik skirtingomis formomis.
– Grįžtant prie albumo – koks jausmas apima, kai į rankas paimi fizinę savo albumo kopiją? Ir koks jausmas, kai minia mintinai skanduoja tavo dainos žodžius?
– Dar neturiu vaikų ir nežinau, koks tai iš tikrųjų jausmas, bet pirmąjį fizinės kopijos paėmimą į rankas prilyginu vaiko gimimui. Matyti finalinį produktą – keista, neapsakoma patirtis. Įrašinėdamas matau ir girdžiu daug skirtingų variantų, bet galvoje sukuriu išpildytą albumo versiją. Albumo kūrybinis procesas būna ilgas, jame dalyvauju nuo pradžios iki pabaigos, pradedant dainomis ir baigiant vizualais bei dizainu.
O mano sukurtus žodžius dainuojantys žmonės mane dar stebina, ir, tikiuosi, stebins visada. Stengiamės per koncertus atiduoti viską ir džiaugiamės, kad gauname iš žmonių tokį pat stiprų grįžtamąjį ryšį.
-Sakei, kad daina yra petys, ant kurio atlikėjas atsiremia. Jauti, kad tas sukurtas petys stiprus?
– Kartais tikrai stiprus, bet kartais minkštas ir emociškai subliuškęs. Tai priklauso nuo dainos, bet petys turi būti ne stiprus, o saugus.
– Ar Lietuvos scenoje užtenka žmonių, kurie rodo savo tikrąjį balsą ir nekopijuoja kitų?
– Sunku pasakyti, kas kopijuoja, o kas ne. Nematau nieko blogo, kol patys atlikėjai jaučiasi gerai kurdami panašiai, juk žmonės kuria tai, ką nori ir kas gaunasi. Nemanau, kad grupei susirinkus į studiją reikia galvoti tik kaip sukurti kažką naujo ir negirdėto. Tai padaryti ypač sunku. Pats kuriu tai, ko noriu klausytis. Raginu ir kitus taip galvoti.
– Trys albumai, kuriuos reiktų įtraukti į roko vadovėlius, rodyti jauniems atlikėjams ir sakyti: tai yra genialu.
– Norėtųsi apsieiti be banalių, bet labai mylimų pavyzdžių, tokių kaip Nirvanos „Nevermind“. Dabar trys atsitiktinai šovę į galvą albumai, kurių į vadovėlius niekas gal ir neįtrauks, bet juos paminėti verta:
„The Psychotic Monks“ – abu grupės albumai „Private Meaning First“ ir „Silence Slowly And Madly Shines“, juos siūlyčiau klausyti vieną po kito. „Just Mustard“ – „Wednesday“ ir DIIV – „Deceiver“.
– Turi savo radijo laidą „RED ROSE RADIO“. Ką tau suteikia toks darbas?
– Pokalbius su mane patį dominančiais atlikėjais, patirtį, pažintis. Nuo mažens labai norėjau dirbti radijuje, vaidindavau laidų vedėją su netikru mikrofonu. Keletą įrašų kasetėse turiu iki šiol. Kažkada esu sau pasakęs, kad norėčiau radijuje praleisti 10 metų. Šį rudenį pradėjau šeštąjį laidos sezoną, todėl didžiuojuosi savimi.
Laikas greitai bėga. Jeigu nevesčiau „RED ROSE RADIO“, per tuos metus nebūčiau radęs tiek daug įdomios ir mane įkvėpusios muzikos. Muzikos ieškojimas man yra darbas ir tai labai vertinu.
– Ką „ba.“ veiks dabar?
– Taip susiklostė, jog šis ruduo labai įtemptas. Po keletos koncertų užsienyje dabar pavažinėsime po Lietuvą. Šį turą norėjau skirti artimam kontaktui su klausytoju, esame suplanavę penkis koncertus, iš kurių Vilniaus bus išskirtinis.
Visuomet stengiamės nustebinti kitus ir pranokti save. Po to, turbūt, teks lįsti į studiją, jeigu jausiu, kad tam atėjo tinkamas metas. Atrodo, jis ateina jau dabar. Netikėtai.
