O gal veikia ir tai, kad „Siela“ nesišildo prie senų hitų laužo, o kas 3 metus pristato naują albumą. Be to, pagaliau ryžosi Sizifo darbui – visus 13 albumų atnaujinti ir sukelti į pasiklausymo platformas. Rugsėjo 27 d. sostinės klube „Tamsta“ įvyks naujai skambančios „Sielos“ koncertas.
– Aurelijau, nuo ko prasidėjo jūsų grupės kelionė?
– Nuo 1990 metų, kai susikūrėme ir įrašėme albumą „Vėjas, nešantis naktį“.
– Kokiomis aplinkybėmis tai gimė?
– Mums buvo po 21-erius – ką tik grįžę iš priverstinės tarnybos armijoje. Vyresni roko broliai jau buvo daug ką atkovoję. Banguojantis laikas. Čia buvo „Antis“, BIX, armijoje klausiausi „Kino“, ant depresinių natų prisirašiau sąsiuvinį dainų tekstų. Su bosistu Aidu Blažiu išvien studijavome Utenos kolegijoje, kartu su bendraminčiais sukūrėme grupę, parodžiau dainas. Utenos pieno kombinate dirbo mūsų draugas, davė mums aparatūrą. Buvo aktų salė, repetavome, buitiškai įrašinėjome.
– Pavadinimas „Siela“ – dėl to, kad muzika sklinda iš vidaus?
– Ilgai jo ieškojome. 1990-ųjų kovą LRT paskelbė grupių konkursą, kvietė atvežti įrašus, geresniems žadėjo suteikti eterį. Niekas nežinojo, koks tiksliai tai buvo konkursas, bet visi jame dalyvavo. O mes vis dar neturėjome pavadinimo. Įsirašėme porą dainų į magnetofono juostą. Vežu tą babiną į Vilnių, o ant jos reikia užrašyti, kuo vardu grupė. Ir kažkaip atėjo mintis...
Aš ant savo elektrinės gitaros jau anksčiau buvau iš sukarpytų lipdukų susiklijavęs raides SIELA. Kelionėje jos tarsi iš pasąmonės išlindo. Prieš atiduodamas juostą skubiai užrašiau pavadinimą – „Siela“. Chebros šalia nebuvo, pats sau vienas priėmiau sprendimą. Tada grįžau į Uteną, susirinkome visi. Vyko vakarėlis, klausėmės radijo laidos ir nerimavome – paleis mūsų dainą ar ne. Jau buvau įspėjęs draugus, kad pasivadinome „Siela“. Ir staiga per radiją praneša: „Grupė „Siela“ iš Utenos ir jų daina „Rudenio dievas“...“
Apšąlę sėdėjome prie radijo ir pirmą kartą klausėmės viešai skambančio savo gabalo. Atrodė, tai – neįmanomas dalykas. Tą vakarą grupės pavadinimas oficialiai nuskambėjo pirmą kartą. Taigi, kitų metų kovą švęsime „Sielos“ 30-metį.
– Įdomu tai, kad jūs nekopinėjate senų hitų medaus – kas keletą metų pasirodo naujas „Sielos“ albumas. Dabar priėjote išvados, kad viską, kas kada nors buvo įrašyta, laikas sukelti į visas muzikines platformas. Gyvenate rytdiena?
– Dabar rašome naują albumą. Tačiau yra ir senieji albumai, kurių dalis net nebuvo išleista kompaktinėse plokštelėse, tik audio kasetėse, kurių niekas nebeturi, o jei ir turi – tai kaip jų kausytis? Natūralu, kad yra poreikis perkelti viską į skaitmeninę erdvę. Ateis laikas, gal perleisime ir plokštelėmis.
Dar viena naujiena – pakeitėme leidybinę kompaniją. 11 metų dirbome su M.P.3, dabar perėjome į „Сreative Industries“. Todėl „Sielos“ gyvenime – daug naujų vėjų. Kitąmet planuojame šventinius koncertus, galbūt vieną jų surengsime ir Utenoje. O ten tokių koncertų esame turėję!..
– Nagi? Norėtųsi išgirsti.
– Vien ko vertas klubas „Tornado“ – „Sielos“ koncertuose jis būdavo sausakimšas, ateidavo 600-700 žmonių. 1997-aisiais „Siela“ jau buvo kultas. Ne tik Utenoje – mus mėgo ir Vilniuje, bet gimtajame mieste tai buvo šventa. Palaikymą turėjome tokį, kad visi mūru stojo. O jei išdrįsdavai mestelėti netinkamą komentarą, galėjai ir į snukį gauti. Laisvai. (Juokiasi.)
Mūsų pirmas didelis koncertas įvyko 1990-ųjų liepos 14 d. Utena buvo pasistačiusi naujus kultūros rūmus, bet ir senieji dar funkcionavo, nors juose nebebuvo nei valdžios, nei administracijos. Mums juos atidavė koncertui. Tai renginį padarėme su tokiomis muštynėmis, kad baisu. Ir tai ilgai lydėjo „Sielos“ kelią.
1991-aisiais „Utenio“ stadione patys surengėme festivalį „Sudie, vasara!“. Pasikvietėme Marijoną Mikutavičių su tuometine jo grupe „Bovy“, keletą kitų. Koncertinė agentūra „Combo“ atvarė kažkokią kone priekabą, prie jos sulipdė sceną, gavome visus leidimus.
Stadione – 5000 žmonių. Tarp jų – tuo metu plačiai žinomi Utenos baikeriai. O paskui Marijoną, matyt, suvažiavo Vilniaus baikeriai. Ir naktį vieni su kitais taip susikalė, kad gal 10-15 žmonių ligoninėje atsidūrė. Paskui mums teko švelniai gęsinti visą konfliktą. Buvo reikalų.
Iki šiol neįsivaizduoju kaip išvis mes patys – grupė „Siela“ – suorgnizavome tą koncertą. Juk nebuvo nei iš kur aparatūros gauti, nei kaip už ją atsiskaityti... Tačiau susitvarkėme.
– Ko gero, muzika tuo metu buvo labiau pomėgis, nei uždarbis. Iš ko pragyvenote?
– Aš dirbau nežynybinėje apsaugoje, vedžiojau signalizacijas. Būgnininkas – Krašto apsaugoje, pasienyje dirbo. Bosistas, berods, baldus gamino. Visi turėjome realius gyvenimus, o muzika buvo... sielai. Tačiau dabar galvoju, jei Utenoje nebūtume groję, gal būtume prasigėrę, nes kai kurių mūsų draugų jau nebėra gyvų, prapylė gyvenimus. Laukiniais 1990-aisiais buvo visos sąlygos susinaikinti.
– Kiek jūsų grupėje išliko pirmojo sąstato narių?
– Aš vienas. Tačiau pastaruosius 12-13 metų „Sielos“ sudėtis yra daugmaž pastovi. Su šia kompanija susibūrėme jau Vilniuje, bet vėlgi – būgnininkas yra uteniškis, gitaristas – iš Rokiškio... (Juokiasi.) Visi esame draugai, sava chebrytė. Kiekvienas turi skirtingos veiklos, bet kas 3-4 metus išleidžiame „Sielos“ albumą. Visų pirma, darome tai savo malonumui, tačiau nuostabu, kad klausytojai irgi visuomet surezonuoja. O kai žmonės to klauso ir jiems reikia, juo labiau, jei tai tęsiasi net 30 metų, reiškia, turime labai stiprų tarpusavio ryšį.
Mes jau 2-3 kartas užauginome. Dabar savarankiškai į koncertus ateina mano klasiokų vaikai – 18-mečiai. Paprašo autografų, pasikalbame. Sakytum, pasaulis jau prigamino tiek įvairiausios šiuolaikinės muzikos, ir jaunam klausytojui tiek visko pateikta internete, kad kas gi ieškos ko nors papildomai pats. O jie ieško ir atranda, ko reikia. Atranda „Sielą“. Tai turbūt esame įdėję į dainas kažkokį ilgaamžiškumo ar universalumo kodą. Jos turi sielą.
– Kas pačiam yra didžiausi, sėkmingiausi „Sielos“ hitai?
– Man asmeniškai, ko gero, 1995 m. įrašytas kūrinys „Vėjas. Žvaigždė“, kurį prodiusavo Andrius Mamontovas. Įrašėme pas Artūrą Pugačiauską – studijoje virš legendinio Vilniaus muzikos klubo „Langas“. Andriui buvau nusiuntęs pradinę versiją. Jis pasiklausė, sako: „Superinė daina, aš jau žinau, kaip ją reikia padaryti. Pasiimk akustinę gitarą ir atvažiuok į studiją.“
Klausiu, o grupės nereikia? Nieko nereikia, sako. Atvažiavau. Jis suprogramavo ritmą, įgrojo klavišus, uždainavome ir gimė daina. Vakare važiuoju pas saviškius jau su pabaigtu gabalu. O mes sėdėdavome, pusę metų repetuodavome, kad kas nors pavyktų... (Juokiasi.)
Žinoma, kai Andrius prideda savo rankelę, tai suskamba. Dainą labai noriai priėmė radijo stotys, ji pateko į pirmąsias topų vietas, gerai prasisuko. „Vėjas. Žvaigždė“ tapo kone gotikiniu himnu. Kovotojų dvasios daina.
„Sielos“ kūrinius yra dainavę ir kiti žinomi šalies atlikėjai.
Pavyzdžiui, daina „Sielos sala“: stebuklingas gabalas, parašytas dar 1991-aisiais. Kai šventėme „Sielos“ 25-metį, Alina Orlova perdainavo šį kūrinį, atliko jį kartu su violončelininku. Skamba žiauriai gerai, klausai ir verkti norisi. (Šypsosi.) Alinos versija „YouTube“ surinko virš pusės milijono perklausų.
Iš 13-os „Sielos“ albumų išrinkčiau ne vieną dainą, turinčią savitos galios. Daug mėgiamų kūrinių galėčiau išvardinti.
– Įrašėte pusantro šimto dainų. Ar įmanoma jas visas mokėti mintinai?
– Atsimenu labai daug. Jei dabar pasodintumėte su gitara, kokių 60 dainų nesiruošęs sugročiau ir padainuočiau. Kitą pusę reikėtų prisiminti. Visos jos liko galvoje.
– Bet jų visų lig šiol nebuvo internete, kodėl?
– Kai kurios dainos buvo „Pakartot.lt“ platformoje. Yra piratinėse svetainėse nuvogtų, kažkas įkėlė neatsiklausęs. Bet dabar pamažėl viskas keliauja į internetą oficialiai, netrukus visose pasiklausymo platformose rasite, ką tik norite.
– Gal planuose – ir nauji vaizdo klipai?
– Už poros mėnesių turėtų pasirodyti naujas albumas, vienas vaizdo klipas jau nufilmuotas.
– Ar naujame albume išlaikote niūrią gotikinę nuotaiką?
– Sakyčiau, kad pastaruoju metu „Sielos“ muzikoje yra daugiau šviesos. Nors fotografui prieš fotosesiją išsiunčiau pasiklausyti keletą naujų gabalų, tai jis atsakė: „Matau juodą-baltą, nes dainos tamsesnės nei pastarajame albume.“ (Juokiasi.) Ko gero, albumas ir bus toks – juodai baltas. Yra dainų, kurios atrodo tamsios, tačiau neša šviesą. Nesame „užsigrūzinę“ – yra šviesos spindulių.
– Ar naujojo albumo dainas sugrosite ir būsimajame koncerte „Tamstoje“?
– Būtinai. Tikrai kviečiu ateiti, paklausyti naujų dainų, kol jos tokios šviežios. Paskui įrašuose daug kas mutuoja, o neapdorota naujiena yra labai įdomus dalykas.
– Pastarąjį kartą per jūsų albumo pristatymo koncertą šiame klube buvo velniškai daug žmonių, ir gana marga publika – nuo goto iki kunigo...
– (Šypsosi.) Visada į mūsų koncertus susirenka daug gerų žmonių. Ankstesnė agentūra pernelyg nespardė užpakalių, tolerantiškai žūrėjo į mūsų išėjimus ilgų atostogų, todėl kai grįždavome, visi buvo pasiilgę.
Tačiau atėjo noras labiau progresuoti, daugiau nuveikti. Dabar aktualiausia – sutvarkyti archyvus, sukelti į platformas kūrinius su nauju „masteringu“. Juk jeigu dainų įrašai buvo daryti 1990 metais – tai įsivaizduokite, kaip tada tai skambėjo. Reikėjo viską išvalyti, sutvarkyti, bet kartu neperspausti, nesugadinti, kad kūriniai autentiškai skambėtų, gražiai. Taigi, daug turime planų, daug darbų.
