Išskirtinį interviu kartu su gitaristu Eddie Green (22) portalui lrytas.lt davę britai dalijasi suvokimu apie sėkmę ir kūrybą.
Su Jungtinės Karalystės kritikų numylėtiniais susėdome pasikalbėti prieš pasirodymą festivalyje „Loftas Fest“, kur jie ant scenos lips po vidurnakčio.
– Viename interviu esate minėję, kad grupę sukūrėte iš nuobodulio. Tikiuosi, dabar gyvenime nejaučiate nuobodulio?
C. Steen (toliau – C.S): Esame labai laimingi, nes nėra kada nuobodžiauti. Kuriame ir koncertuojame didžiąją dalį laiko. Anksčiau, kai buvome paaugliai, dirbome padavėjais ir barmenais, todėl bandėme nuobodulį nužudyti muzika. Manau, tai pavyko. Dabar mums nenuobodu, nes turime galimybę koncertuoti tokiose vietoje kaip ši.
Dabar nuobodžiaujame tam, kad pailsėtume. Šiame greitame pasaulyje ilsėtis ir nieko neveikti yra prabanga, bet stengiamės tam atrasti laiko. Pažiūrėti filmą, pasivaikščioti naujame mieste.
– Grupės pavadinimas „Shame“ (liet. gėda) yra trumpas ir įsimintinas. Kas jį sugalvojo?
E. Green (toliau – E.G): Mūsų būgnininko tėtis. Labai ilgai diskutavome apie tai, kaip turėtume vadintis, sulaukėme itin blogų pasiūlymų. Tada visi kartu sėdėjome bare ir jis pasakė: „Shame“. Priešinomės, nes kas gi gali taip pavadinti savo grupę? Galvojome, kad taip vadinamės tik laikinai. Bet štai, dabar vadinamės taip, ir nemanau, kad tai kada pasikeis. Tai pats geriausias pavadinimas pasaulyje.
– Pernai išleistą albumą įrašėte per dešimt dienų, tai labai greitas laiko tarpas. Kaip dabar jaučiatės patys jo klausydami?
E.G: Man atrodo, puikiai pavyko užfiksuoti to laikmečio nuotaiką ir problemas. Kai kurios dainos buvo parašytos prieš penkerius metus, bet jaučiuosi gerai dėl to, ką pasiekėme.
C.S: Klausydamas prisimenu daug koncertų, naujų žmonių, veidų. Niekada neskaičiavome savo pasirodymų, nebent norime paerzinti vadybą (juokiasi). Kartais man patinka spėlioti. Tikrai prisimenu, kad pernai buvo daugiau nei 170 koncertų. Pusę metų praleidome kelyje. Išleidę albumą skridome į Australiją, tada į Europą, Aziją, Ameriką… Įvyko labai daug.
– Viename interviu minėjote, kad gastrolės paveikė ir Jūsų psichologinę sveikatą.
C.S: Tai buvo dar prieš išleidžiant albumą. Prisimenu, buvome Vokietijoje, o aš nekenčiu Vokietijos. Ten jaučiu blogą aurą, negalėjau miegoti, mane ištikdavo panikos priepuoliai. Taip buvo dėl pervargimo. Tinkamai nevalgiau, negėriau, nemiegojau ir tada supratau: esu tik paprastas vaikinas, kuriam reikia pamiegoti, pažiūrėti filmą ar suvalgyti picą lovoje. Dabar jau žinau savo limitus.
E.G: Kai esi paauglys ir groji grupėje, džiugesys priverčia negalvoti apie savo sveikatą. Tai tarsi susitaikymo su tuo mechanizmas, nes jaudulys ir adrenalinas užvaldo protą. Dabar mums dvidešimt dveji, bet aš viduje jaučiuosi daug vyresnis, ramesnis. Šiandien mes naujoje šalyje, esame pailsėję. Išvyksime tik rytoj vakare, todėl galėsime čia daug pamatyti ir atsipalaiduoti, paklausyti techno muzikos. Dabar darome didesnes pertraukas tarp koncertų ir tai padeda.
– „Record Union“ įrašų kompanija neseniai atliko tyrimą, kurio metu paaiškėjo, jog 7 iš 10 nepriklausomų atlikėjų kenčia nuo depresijos, panikos atakų, streso. Kaip jūs tvarkotės su tuo?
E.G: Kai keliauju, man atinka tiesiog pasivaikčioti be jokios konkrečios priežasties. Tai suteikia smegenims paskatą veikti, nes jos gauna naujų įspūdžių ir vaizdų. Pernai koncertavome su Billie Eillish, jai buvo tik 16, todėl ji visur vaikščiodavo su savo mama. Dabar ji negali ramiai išeiti į gatvę nepastebėta. Tokia yra populiarumo kaina.
C.S: Manau, kad kiekvienas turi susikurti sistemą, kaip atitrūkti nuo streso. Man patinka įprastos kasdienės veiklos: apsipirkinėjimas, vaikščiojimas, netgi namų tvarkymasis, televizijos žiūrėjimas. Turo metu nėra jokio privatumo, todėl dabar esame laimingi turėdami atskirus viešbučio kambarius.
Gal tai neskamba kaip prabanga, bet mums tai daug reiškia. Nuo mokyklos pažįstame vieni kitus, matomės kasdien. Vienintelė tikrai privati vieta pirmuosius metus būdavo tualetas. Eidavau ten tiesiog pabūti ir pagalvoti.
E.G: Pirmuosius kelerius metus nebuvau nutolęs nuo Charlie per daugiau nei 10 centimetrų.Mes erziname vieni kitus, bet dabar tai tapo normalia būsena. Niekada nesame turėję didelių pykčių, nes mokame vienas kitą pralinksminti. Turo metu dirbame ties antru albumu, todėl esame susikoncentravę.
– Kartą minėjote, kad mūsų karta turi apie daug ką kalbėi. Ar jaučiate, kad yra temų, kurios yra nepakankamai išdiskuotos?
E.G: Diskusijos dabar prieinamos kiekvienam – yra tiek daug skirtingų platformų, socialinių tinklų, kur gali kalbėti apie bet ką. Galimybė tai daryti ne visada reiškia, kad apkalbame tinkamus dalykus. Manau, priklauso nuo to, kurioje pasaulio vietoje esi, bet yra daugybė per mažai aptartų problemų: tai Amerika, civilinės žmogaus moterų, mažumų teisės. Bet situacija tikrai gerėja. Jauni žmonės yra susidomėję ir kelia daug klausimų.
– Turite vieną dainą apie buvusią Didžiosios Britanijos ministrę Theresa May. Kodėl Jums tuo metu buvo svarbu kalbėti apie politinę situaciją?
C.S: Parašiau dainos žodžius, kai ji dar nebuvo premjerė. Man buvo septyniolika, buvome vos pradėję karjerą. Yra tokia grupė pavadinimu „Television Personality“, jie labai ironiški ir juokingi. Mes irgi norėjome tokie būti ir parašyti linksmą dainą – ji neturėjo būti rimta, bet dauguma žmonių ją priėmė kaip tokią.
– Kai kurie kritikai sako, kad jūsų dainos yra buvusios paauglystės ir įniršio pasekmė. O ko nekenčiate dabar?
C.S: Nežinau, ar mūsų albumas yra labai piktas, aš tiesiog rėkiu, nes nemoku dainuoti (juokiasi). Kai augome Londone, visada sekėme, kas vyksta aplinkui, kokie žmonės, kultūra mus supa. Supratome, koks su***tas pasaulis iš tiesų yra. Naudojuosi galimybe apie tai rėkti ant scenos. Yra daug dalykų, dėl kurių būtų galima pykti, bet stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai. Netoleruoju tik žmonių, kurie garsiai valgo maistą neužčiaupta burna.
– Kas „Shame“ padarė didžiausią muzikinę įtaką?
E.G: Kai susibūrėme, visi pradėjome klausytis „The Fall“. Manau, ji įkvėpė mūsų grojimo stilių, suvokimą, kaip turi atrodyti grupė. Dar „Eddy Current Suppresion Ring“ iš Australijos, kuri muzikaliai rezonavo su mumis ir suformavo mūsų garsą. Žinoma, „Iggy Pop“, mes užaugome jo klausydami. „Passenger“, „Lust For Life“, kam tokios dainos galėjo nepatikti?
– Dabar yra teigiančių, kad naujosios roko žvaigždės – reperiai. Ką apie tai galvojate?
C.S: Kai pagalvoji apie dabartines roko žvaigždes, neasocijuoji jų su nepaaiškinamais kiekiais narkotikų ar televizoriaus išmetimu pro langą. Tai reperių įvaizdis. Bet manau, kai kalba eina apie didelius pinigus, tai daro didelę įtaką, o repo pasaulyje pinigų tikrai daug daugiau.
E.G: Viskas, ko reperiui iš tikrųjų reikia ant senos – mikrofonas ir didžėjus. Dar lėktuvo bilietas. Tai daug pigiau nei turėti savo instrumentus, įrangą. Bet neįmanoma nuneigti, pavyzdžiui, „Wu-Tang Clan“ įtakos, tai visiška klasika. Dabar klausomės Santana, Stormzy, Skepta. Yra daug puikių reperių, kurie uždirba didžiulius pinigus.
– Kas jus, kaip jauną grupę, labiausiai varo į priekį? Nejaugi tai pinigai?
C.S: Niekas mums nesakė, kaip reikia kurti muziką, kaip repetuoti, kaip groti. Mes tiesiog norėjome tą daryti, mėgautis, mėgaujamės ir dabar. Tai labai smagu ir vis dar varo į priekį. Mes esame suknistai laimingi, kad galime gyventi iš muzikos. Suknistai laimingi. Į priekį mus varo tikrai ne pinigai, nes jų nėra daug.
E.G: Aną dieną galvojau, kad finansinei laimei man pakanka susimokėti buto nuomą ir nueiti kur nors vakare su draugais išgerti. Viskas, man to pakanka laimingam gyvenimui. Neprašau nieko daugiau.
– Kokią didžiausią gėdą esate patyrę? Ko gailitės?
E.G: Per Sean (grupės bosistas) 21-ąjį gimtadienį Charlie dalinosi su juo lova, per daug išgėrė iš apšlapino jubiliatą. Manau tai pakankamai gėdinga, ar ne, Charlie?
C.S: Nesigėdiju to, tai įvyko netyčia… Ko gailiuosi? Kad neišmokau lietuvių kalbos, nors ji atrodo neįveikiama. Ji rimtai, privertei susimąstyti, dabar pergalvoju visą savo gyvenimą. Gal atsakysiu į šį klausimą sau ir tau kada nors vėliau.
– Minėjote, kad įrašinėjate antrąjį albumą. Apie ką jis bus?
C.S: Tai bus albumas apie savęs pažinimą, sapnus, svajones. Mes labai daug koncertuojame ir į Londoną grįžtame retai, bet ten 22-eji yra amžius, kai žmonės baigia universitetus, pradeda darbus, naujus santykius, kelia sau klausimą: o ką daryti dabar?
Kai sukūrėme pirmąjį albumą, buvome paaugliai. Dabar mąstome apie rimtesnius dalykus. Pastaruoju metu turėjau labai keistų sapnų, kuriuos sudėsime į albumą.
– Šiandien ant scenos pasirodysite po vidurnakčio. Ko galima tikėtis iš Jūsų pasirodymo?
E.G: Labai laukiu šio koncerto, nes niekada negrojome Baltijos šalyse. Kelis kartus lankėmės Rusijoje, kitur Rytų Europoje, bet ne čia. Norėjome čia atvykti seniai, pažinti kultūrą, pamatyti, kokia publika. Pasižiūrėjęs į „Loftas Fest“ programą nustebau, nes atlikėjai labai įvairūs ir skirtingi.
C.S: Man tiesiog patinka groti ir pamatyti publiką, įdomu, ar čia turime fanų. Dar nespėjome pažinti miesto, rytoj trauksime į senamiestį. Gal turite gerų barų pasiūlymų?
