2013-aisiais Malmėje (Švedija) vykusiame „Eurovizijos“ konkurse A.Pojavis (35 m.) su daina „Something“ pateko į finalą ir jame užėmė 22 vietą.
Drauge su juo scenoje pasirodė keturi pritariantieji vokalistai, tarp kurių buvo ir šių metų Lietuvos atstovas konkurse Jurijus Veklenko (28 m.).
Nors Andriui su Jurijumi daug bendrauti neteko, tiek jį, tiek ir patį konkursą buvęs „Eurovizijos“ dalyvis iki šiol prisimena su šypsena.
– Kas pasikeitė konkurse nuo to laiko, kai jame dalyvavote jūs?
– Prisipažinsiu, kad prieš dalyvavimą „Eurovizijoje“ jos gerbėjas nebuvau. Vaikystėje atrodydavo, kad konkurso metu skamba viena ištisa daina.
Tų kūrinių ir informacijos buvo tiek daug, kad man, kaip vaikui, viskas atrodė labai vientisa.
Negaliu pasakyti, kas pasikeitė per šešerius metus. Neseku su konkursu susijusių naujienų, bet Jurijaus dainą girdėjau.
– Kaip ją vertinate?
– Manau, kad daina „eurovizinė“, tinkama šiam konkursui.
– Ar su Jurijumi palaikote ryšius?
– Feisbuke buvau išsiuntęs jam kvietimą draugauti, tačiau sutikimo nesulaukiau. Pritariančiuosius vokalus išsirinkau ne aš pats, juos man parinko, tad mane su Jurijumi pirmiausia siejo darbo santykiai. Draugiškų santykių taip ir neteko išplėtoti.
Konkurse buvome subūrę kolegų ratelį, su jais pavakarodavome. Jurijus daugiau laiko leido savo kambaryje.
– Ką šiuo metu veikiate?
– 2016-aisiais išleidau antrą albumą „Seven“ („Septyni“). Jį sukūriau Didžiojoje Britanijoje.
Kūrybinis procesas buvo ilgas, nes šiame albume dainos – anglų kalba. Pamaniau, kad norint įrašyti anglišką albumą reikia gyventi valstybėje, kurioje kalbama angliškai.
Maždaug metus dirbau su Didžiosios Britanijos studentais, toje šalyje atlikome įvairius muzikinius eksperimentus.
2017-aisiais nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę – dalyvauti San Remo festivalyje. Jis yra itališkas, apipintas įvairiomis tradicijomis.
Man pasisekė, nes mano žmona italė. Ji man parašė dainos žodžius, o aš sukūriau muziką.
Festivalyje įveikiau penkias atrankas. Šeštojoje dalyvavo pats Andrea Bocelli. Man pavyko su juo nusifotografuoti! (Juokiasi.)
Vis dėlto ant nugalėtojų pakylos užlipti neteko. Man buvo pasakyta, kad festivalis yra itališkas, todėl jie ieško italo nugalėtojo.
Labai nesisieloju, nes įgijau daug patirties. Naujausią albumą planuoju išleisti šių metų rudenį. Manau, kad visos dainos jame bus lietuviškos, – ši kalba man labiau prie širdies, ja kur kas daugiau galiu pasakyti.
– Kada sukūrėte šeimą?
– Susituokėme Didžiojoje Britanijoje 2014-ųjų rugpjūčio 11 d. Turime dvi dukras: Alisą, kuriai šiuo metu septyneri, ir Ameliją, kuri yra šešerių.
Mes susipažinome Ispanijoje. Prieš devynerius metus leidausi į piligriminę kelionę Šv.Jokūbo keliu. Ten sutikau ir Isabellą.
Turbūt dėl to ir nusprendėme apsigyventi Ispanijoje. Pagalvojome, kad valstybės, kurioje susipažinome, aura mums bus palanki. Kol kas nesiskundžiu – muzikinę karjerą čia tęsiu sėkmingai.
– Jau laisvai kalbate ispaniškai?
– Be muzikos, Ispanijoje studijuoju kalbas. Jau ketverius metus mokausi ispanų. Turime nemažai draugų, tad kalbėti ispaniškai tenka dažnai.
– Ar Ispanijoje „Eurovizija“ yra populiari?
– Dauguma mano pažįstamų šį konkursą žino. Turbūt dauguma yra girdėję ir dainą, kuri atstovaus Ispanijai.
Tačiau manau, kad susidomėjimas „Eurovizija“ nėra toks didžiulis, nes čia vyksta daug ir kitų muzikinių renginių. Ispanijos muzikinė padangė yra platesnė.
Lietuvoje situacija kiek kitokia. „Eurovizijos“ scenoje pasirodžiusį atlikėją gali išgirsti kur kas didesnė auditorija.
– Ar Lietuvai yra šansų laimėti „Euroviziją“?
– Šansų yra visada, kaip ir kiekvienai valstybei. Manau, kad pergalė konkurse priklauso ne tik nuo dalyvių, bet ir nuo organizatorių.
Puikus pavyzdys yra Švedija. Šioje valstybėje pastangos dedamos nacionaliniu lygiu.
Jeigu šitiek metų Lietuvoje niekas nevyksta, vadinasi, kažkas yra negerai.
– Manote, kad Lietuvoje šiam konkursui skiriama per mažai dėmesio?
– Priešingai – manau, kad Lietuvoje „Eurovizijai“ skiriama per daug dėmesio.
Kai dalyvavau konkurse, buvau atsipūtęs rokeris. (Juokiasi.)
Pastebėjau, kad Lietuvoje kuriamas įspūdis, jog šis konkursas pernelyg svarbus. Lietuviai į jį itin jautriai reaguoja. Manau, kad į viską reikėtų žvelgti paprasčiau, laisviau. Ir palaikyti atstovaujančius Lietuvai.
Mano nuomone, pagrindinė konkurso idėja – kad tuos kelis vakarus visi gali susirinkti prie televizoriaus ekranų ir nuoširdžiai pasilinksminti.
– Kodėl mūsų kaimynėms – Latvijai, Baltarusijai, Rusijai ir Lenkijai – konkurse sekasi kur kas geriau?
– Vidinių reikalų nežinau, tačiau mes, lietuviai, esame itin linkę stebėti kaimynus ir juos kopijuoti. O kartais net iš jų pasijuokti, pamiršdami, kas vyksta savame kieme. Pirmiausia akys turėtų krypti būtent į jį.
– Ar planuojate grįžti į Lietuvą?
– Lietuvoje gyventi norėčiau. Vasarą dukras buvau atvežęs į Dainų šventę. Taip pat norėčiau, kad jos artimiau susipažintų su lietuvių kultūra, papročiais.
