Yra vienas dalykas, už kurį ne vieno Lietuvos festivalio rengėjas beveik sutiktų paaukoti inkstą.
Tai – moki, maždaug 40 metų ir vyresnių didmiesčių gyventojų auditorija, kuri kol kas didžiąją dalį vasaros festivalių aplenkia ir net rimčiau nesvarsto galimybės juose linksmintis.
Žinoma, yra išimčių – pavyzdžiui, vienas seniausių Lietuvos festivalių „Bliuzo naktys“, į kurį atvyksta šimtai brandžių žmonių. Bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Daugumos populiariausių Lietuvos festivalių esminė auditorija – tie, kuriems maždaug „iki 30“.
Priežasčių – daug. Viena jų – Lietuvoje dar palyginti neseniai atsirado šiuolaikiškų muzikos festivalių po atviru dangumi kultūra. Jei Vakaruose jau užaugo ne viena karta, festivalius lankanti nuo paauglystės, Lietuvoje įdomesni tokio pobūdžio renginiai pradėjo atsirasti tik maždaug prieš dešimtmetį.
Kita – populiariausių festivalių programa, kuri dažniausiai būna subalansuota jaunesniems klausytojams. Kitaip tiesiog neišeina – festivalio, kuris patinka visiems, nesuorganizuosi, jaunesnė publika – aktyviausia (nors ir festivaliuose išleidžianti mažiau pinigų), tenka rinktis atlikėjus, kurie labiau domina būtent ją (taip elgiasi ir „Granatos Live“, ir „Galapagai“, ir Karklės festivalis).
Trečia, kaip pastebėjo vieno didelio Lietuvos festivalio rengėjas, vyresni klausytojai arba renkasi renginius užsienyje, kurie programa lenkia lietuviškuosius, arba tiesiog nėra pasiruošę dvi naktis miegoti palapinėje tarp būrio triukšmaujančių festivaliautojų. Jie jau pripratę prie tam tikrų patogumų - studentiškais laikais kvepianti festivalių buitis tiesiog nebevilioja.
Ketvirta – apibendrinimai būna pavojingi, bet nemažos dalies vyresnės kartos domėjimasis muzika apsiriboja tuo, ką transliuoja „M-1 Plius“. Įdomesni, alternatyvų garsą kuriantys atlikėjai domina tik nedidelę saujelę – melomanus, kurių nepakanka, kad tokią muziką siūlantis renginys būtų atsiperkantis ir gyvybingas.
Viskas, kas čia išvardyta, negalioja pernai Vokietijoje pamatytam festivaliui, apie kurį kilo noras parašyti, pamažu artėjant vasarai ir festivalių sezonui.
Diuseldorfas – miestas, garsėjantis kaip viena geriausių vietų Europoje apsipirkimui, įdomiais šiuolaikinio meno muziejais, melomanams – pirmiausia tuo, kad čia prieš kelis dešimtmečius atsirado elektroninės muzikos vėliavnešių grupė „Kraftwerk“.
Kiemą, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi grupės studija, iki šiol aplanko žioplinėjantys turistai, bet šiais laikais Europos muzikiniame gyvenime šį miestą vis labiau garsina prieš 13 metų čia atsiradęs festivalis „Open Source“.
Buvusio didžėjaus Philippo Maiburgo su bičiuliais sugalvotas renginys vėliau tapo spalvingesnis – šiandien čia groja ir roko, ir alternatyvios muzikos atlikėjai.
Keletą sykių jis vos nebankrutavo, tačiau privatiems rėmėjams ir regiono valdžiai suvokus, kad renginys įgyja vis geresnį įvaizdį, šiais laikais vyksta sklandžiai ir kasmet pritraukia 7-8 tūkstančius žiūrovų.
Negana to, prieš festivalį vyksta ir konferencija, skirta ateities technologijomis, visuomenės elgesio reiškiniais, menu ir verslu besidominčiai publikai – čia kalbas sako žinomi dizaineriai, mąstytojai, madų kūrėjai.
Festivalio teritorijoje taip pat galima apžiūrėti bent keliolikos jaunų menininkų instaliacijas, sukurtas specialiai šiam renginiui.
„Mūsų festivalyje beveik nėra jaunų hipsterių. Didelę dalį publikos sudaro kiek vyresni žmonės“, - kai Philippas tai pasakė, iš pradžių nebuvo lengva patikėti, atsivertus festivalio programą.
Taip, vieną dieną vykstančio festivalio žvaigždės pernai vasarą buvo „Tocotronic“ - Vokietijos roko veteranai, kurių muzika šiandien smarkiai dvelkia nostalgija.
Bet čia pat šėlo ekstravagantiškas JAV reperis Mykki Blanco (jau matytas Vilniuje kasmet rengiamo „Loftas Fest“ publikai, šiuo metu beprotiškai madingi „muzikos lovai“ kūrėjai iš JAV „Cigarettes After Sex“, dar viena iš alternatyvios scenos iškilusi įdomi amerikietė Joan As Police Woman, tiesiai iš Anykščiuose rengiamo festivalio „Devilstone“ atlėkę vokiečiai „Die Wilde Jagd“ ar Berlyne gyvenanti amerikiečių elektroninės muzikos kūrėja Laurel Halo.
Viena iš keleto scenų skirta jauniems vietiniams muzikantams, kitoje šėlsta didžėjai – žodžiu, kažkuo tai išties primena Vilniaus „Loftas Fest“.
Dar ir tuo, jog norint patekti į festivalį, nereikia keliauti toli. „Open Source“ surado idealią formulę – festivalis vyksta miesto pakraštyje, hipodrome, kurį iš miesto centro patogiai per pusvalandį galima pasiekti viešuoju transportu.
Jokių palapinių miestelių ar eilių prie dušų – visi festivalio lankytojai yra arba Diuseldorfo gyventojai, arba turistai, apsistoję miesto viešbučiuose (kurių netrūksta, įvairų biudžetą turintiems muzikos mylėtojams).
Kitas privalumas – itin demokratiška atmosfera. Kai Mykki Blanco scenoje taškėsi prakaitu, raitėsi, kaišiojo liežuvį, nušokęs nuo scenos mojavo metaline tvora (nuogo užpakalio, kitaip nei užpernai Vilniuje, vokiečiams vis dėlto nerodė), fotografai spragsėjo, fiksuodami maždaug 75 metų močiutę, energingai dūkstančią prie scenos.
Žilagalvių, pasipuošusių gerai žinomų prekės ženklų marškinėliais, čia netrūksta – ir įdomiausia, kad jie entuziastingai reaguoja į šią muziką, visiškai nesusijusią su jų jaunystės laikais.
Be to, nėra jokių kreivų žvilgsnių, kokių užklydę vyresni žiūrovai iš jaunimo kartais sulaukia festivaliuose Lietuvoje – maždaug, „ką tie seniai čia veikia“.
Gardaus maisto – per akis, nemokamai dalijamų antklodžių, kurias galima pasitiesti pievoje. Žodžiu, viskas vokiškai patogu. Ir, tai dar įdomiau, gana nebrangu.
Perkant bilietus iš anksto, jie tekainuoja 25 eurus. Šiuo metu bilieto į liepos 13 dieną vyksiantį festivalį kaina – 38 eurai.
Tarp tų atlikėjų, kurie jau paskelbti – britų elektroninio r'n'b žvaigždė SOHN, garsus JAV hiphopo atlikėjas Talibas Kweli, JAV „sintetinio fanko“ garsenybė Dâm-Funk, tos pačios šalies eksperimentinės elektronikos šviesulys Yves Tumor.
Už bet kurio iš jų atskirą pasirodymą Lietuvoje tektų mokėti panašiai, o gal ir daugiau, tačiau Ph.Maiburgas šypsosi – bilietų branginti niekas nesiruošia.
„Pirma – didelė renginių konkurencija. Antra – norisi, kad festivalis būtų prieinamas visiems“, - savo filosofiją aiškina Diuseldorfo muzikinio gyvenimo veikėjas.
„Open Source“ neketina plėstis ir bandyti konkuruoti su didžiausiais Europos festivaliais – visi puikiai supranta, kad jų rinka perpildyta.
Neketina ir vilioti atlikėjų, kurie surenka pilnus stadionus. Kur kas mieliau kviečiasi kiek „mažesnius“, bet melomanams gerai žinomus - „Open Source“ yra groję „Metronomy“, „Death Cab For Cutie“, „The Temper Trap“ ir daug kitų.
„Kadaise turėjau svajonę pasikviesti „Kraftwerk“, bet šią idėją jau paleidau. Jie šiame mieste jau yra sugroję fantastiškų koncertų, nebėra ką pridėti“, - pasakoja Ph.Maiburgas.
„Open Source“ - puikus pasirinkimas tiems, kuriuos išvargina kelias dienas vykstantys renginiai, kuriems nesinori permirkti palapinių miestelyje, tačiau vis tiek norisi prisiliesti prie smagios, nors ir ne itin siautulingos, festivalio atmosferos.
Kitaip tariant – puiki galimybė savaitgalio kelionei, kurios metu festivalį galima suderinti su apsilankymais parodose, smagiai praleistu laiku šurmuliuojančiose lauko kavinėse Reino pakrantėje ar keliomis valandomis įdomiose drabužių parduotuvėse.
Viena, dėl ko visiškai aišku jau po pirmojo apsilankymo – tai festivalis, kuriame nė vienas nesijaučia svetimas ar nepritapęs. Toks, kokio norėtųsi ir Lietuvoje, nors kol kas tai neatrodo labai realu.
