Prieš du dešimtmečius A.Mamontovas išleido albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ - nebe pirmąjį savo solinį albumą, bet pirmąjį darbą, išsiskirsčius grupei „Foje“.
Romantiško, tamsaus, melancholiško, „naktinio“ skambesio įrašas jau apipintas legendomis. Jo dainos netapo radijo stočių zulinamais hitais. Viena gražiausių albumo dainų „Vakar naktį“ trunka aštuonias minutes, o tekstuose netrūksta užuominų į neviltį, liūdesį, mirtį ir skausmą. Ne visai tai, ko norėtumėte per radiją klausytis, įstrigę automobilių spūstyje.
Tai buvo įdomus laikmetis, kai A.Mamontovui teko iš naujo įrodyti savo akcijų vertę. Ar armija „Foje“ gerbėjų, per paskutinį grupės koncertą užtvindžiusi Vingio parką, pasirinks sekti paskui jį?
Buvo ne vienas signalas, kad lengva nebus. Kai 2000-aisiais A.Mamontovas surengė savo solinį koncertą Vingio parke, į jį atėjo kone dešimt kartų mažiau publikos nei į „Foje“ pasirodymus šios grupės karjeros viršūnėje.
Tačiau praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, A.Mamontovo solinė karjera jau trunka ilgiau nei gyvavo „Foje“, o savo koncertuose jis vis rečiau išgirsta prašymų būtinai pagroti vieną ar kitą buvusios grupės dainą. Nieko niekam įrodyti nebereikia.
Mažiausiai keliolika jo įrašytų solinių dainų sulaukė didelio populiarumo, tačiau pats Andrius geriausiu savo įrašu laiko būtent „Šiaurės naktis. Pusė penkių“.
„Apie ką tas albumas? Kiekvienas gali suprasti savaip. Kai kurie vaizdiniai – tiesiog fantazijos vaisius. Vienoje dainoje yra eilutė apie Portugalijos kalnus. Bet aš Portugalijoje iki šiol nesu buvęs“, - šią savaitę lrytas.lt sakė dainininkas.
Raginimų perleisti šį albumą jis sulaukė ne kartą, tačiau pernai atsirado dar įdomesnė idėja.
Tiesa, atrodo, Andrius mintį ką nors nuveikti su šiuo albumu brandino ne vienus metus - vengdavo į koncertų programą įtraukti šias dainas, lyg nujausdamas, kad jas verta patausoti išskirtinei progai.
Festivalio „Midsummer Vilnius“ kvietimu pernai liepą Andrius albumo dainas sugrojo sostinėje, Valdovų rūmų kieme – kartu su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno. Kūrinius praturtino naujos aranžuotės, sukurtos jaunosios kartos muzikanto Jievaro Jasinskio.
Visi bilietai buvo išgraibstyti, o melomanų atgarsiai apie koncertą buvo tokie, kad mintyse pradėjo dėliotis drąsus planas.
Gruodį Andrius su orkestru albumo dainas iš naujo įrašė legendinėje Londono studijoje „Abbey Road“, kurioje gimė „The Beatles“, „Pink Floyd“ ir daugybės kitų muzikos garsenybių įrašai.
Atskiros legendos sklando apie šio projekto kainą. Jos niekas tiksliai neįvardija, tačiau iš užkulisių prasismelkia žinios, kad įrašai ir jų garso korekcijos atsiėjo daugiau nei 50 tūkstančių eurų.
„Pasakysiu tik tiek – išlaidos tokios, kad jų niekaip negalima padengti tik prekiaujant albumu. Dar ir dėl to būtina surengti koncertus“, - neseniai Vilniaus knygų mugėje kalbėjo A.Mamontovas.
Neabejotinai ambicingiausias ir brangiausias Lietuvos roko ir popmuzikos artistų albumas nuo šiandien jau gali atsidurti melomanų namuose.
„Siemens“ arena – pirmoji stotelė, kurioje A.Mamontovas su orkestru surengė albumo pristatymo koncertą. Kovo 12 dieną toks koncertas įvyks Kauno „Žalgirio“, kovo 14 dieną – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
Beveik visi bilietai į koncertus – išgraibstyti, bet tuo nereikia stebėtis. Ir ne tik todėl, kad A.Mamontovui netrūksta gerbėjų, o albumo muzika daug kam kelia nostalgiją.
Atrodo, Andriui pavyko padaryti tai, kas Lietuvoje jau beveik nepasitaiko – muzikos įrašą paversti įvykiu, apie kurį diskutuoja dalis visuomenės.
Jei dauguma Lietuvos muzikantų albumų trumpai blyksteli vaizdo klipais ar informaciniais pranešimais, o tada lieka įdomūs tik tų atlikėjų gerbėjams, apie Andriaus albumą kalbėjo ir TV žinių laidos, ir gyvenimo būdo puslapiai.
Išskirtiniu įvykiu tapo net pirmoji įrašo perklausa – ji prieš porą savaičių surengta ne bet kur, o Valdovų rūmuose, kur kviestiniai svečiai pozavo prie sienelės su albumo viršeliu (beje, sukurtu lietuvių kilmės JAV dailininko ir animatoriaus Kazimiero Prapuolenio, nupiešusio ir serialą „Kempiniukas Plačiakelnis“), o tada salėje valandą nuščiuvę klausėsi besisukančios plokštelės.
Ne mažiau neįprastas buvo ir albumo pristatymas Vilniaus knygų mugėje – čia buvo pasiūlyta įsigyti vos dešimt dvigubos vinilo plokštelės egzempliorių išskirtiniuose vokuose. 9 plokšteles pirkėjai įsigijo, sumokėję po 430 eurų už egzempliorių, paskutinė plokštelė aukcione parduota už 510 eurų. Nieko panašaus Lietuvos muzikinis pasaulis dar nebuvo regėjęs.
Kaip visa tai pranokti, A.Mamontovui po šio koncertų turo teks gerokai pasukti galvą – dainininkas prisipažino, kad po įrašų „Abbey Road“ sugrįžti prie įprastų kasdienių muzikinių reikalų nėra taip jau paprasta.
Bet kol kas – savaitė, kai šią muziką galima išgirsti gyvai. Taip pat – įsigyti kompaktinę (19 eurų) ar vinilo plokštelę (39 eurai) su šiuo išskirtiniu įrašu.
Dėl pastarosios, beje, melomanai internete irgi laužė ietis – nors ji išleista Lietuvai gana didelio tūkstančio egzempliorių tiražu, netrūko bijančių, kad visiems tiražo neužteks, o paskui plokštelę keliagubai brangiau teks pirkti iš perpardavinėtojų.
A.Mamontovas šią savaitę ramino aistras – jo nuomone, plokštelių tikrai turėtų pakakti visiems norintiems, nors iš to, kaip jos buvo graibstomos Vilniuje, galėjo susidaryti kitoks įspūdis.
A.Mamontovas su orkestru į sceną žengė apie pusę devintos vakaro. Pirmoji koncerto dalis – visos albumo „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ dainos, nuo pirmos iki paskutinės.
Scenoje – iš medžio sukaltos konstrukcijos, atkartojančios naujojo albumo viršelio ornamentus, per tris aukštus susodinti orkestro muzikantai ir raudoni gesintuvai, iš kurių A.Mamontovas per trečiąją dainą išsišiepęs „šaudė“ pagal ritmą.
„Geležinė širdis“, „Į tavo rankas“, „Vakar naktį“ - dainos, kurias žino kiekvienas tikras A.Mamontovo gerbėjas. Ir kiekvienam jų tikriausiai jos kelia įdomių prisiminimų.
Tai didysis šio projekto klaustukas – naujoji, „orkestrinė“ albumo muzika skamba geriau ar prasčiau?
Pirmiausia, taip vertinti apskritai negalima. Senoji ir naujoji albumo versijos – skirtingos labiau, nei galėtum spėti, žinodamas, jog tai – tos pačios melodijos ir tekstai.
Gana depresyvi, tamsi jų nuotaika niekur nedingo, tačiau J.Jasinskio aranžuotės įnešė visiškai naujų spalvų. Žmogaus balsas irgi keičiasi – A.Mamontovo vokalas šiandien skamba sodriau, bet kai kurias aukštas natas iš 1998 metų įrašo jis išleido poilsio.
Kita vertus, muzikos pojūtis – subjektyvus dalykas. Jei šio albumo klausėtės dvidešimties, būdami nelaimingai įsimylėję, jis jums visą gyvenimą bus sujungtas su tais intensyviais išgyvenimais. O šiandien skambės kaip tiesiog puikus, savitos nuotaikos kūrinys, atnešantis prisiminimus, bet jau keliantis kitokias emocijas.
Bet kuriuo atveju, žiūrovai (kurių į sėdimą parterį ir tribūnas sutilpo apie 8 tūkstančius) klausėsi nuščiuvę, o po kiekvienos dainos kėlė plojimų audras – primindami pačiam Andriui, kad prieš du dešimtmečius jam pasisekė į tam tikrą nuotaiką pataikyti labai tiksliai.
Vieno albumo dainomis viso koncerto programos neužpildysi, todėl A.Mamontovas su orkestru paruošė ir kelis papildomus siurprizus – surepetavo kelias savo solines ir „Foje“ dainas, tarp jų - „O, mano saule“, „Kitoks pasaulis“, „Marso kanjonai“ ir, žinoma, „Laužo šviesa“.
"Pirmoje koncerto dalyje buvo daug tamsos, dabar laikas nušvisti saulei. Bus senų dainų, juk jūs dėl to ir atėjote", - juokėsi akinius nuo saulės užsidėjęs A.Mamontovas.
Pirmąją koncerto dalį, kurioje A.Mamontovas net nekalbėjo tarp dainų, susikaupę stebėję žiūrovai antrojoje dalyje galėjo atsipalaiduoti - stojosi nuo kėdžių, plojo ir garsiai dainavo kartu su Andriumi.
Senieji hitai - puiku, tačiau esmine šio koncerto ašimi išliko albumas, kuris bent jau daliai į koncertą atėjusių ir liks Andriaus vizitine kortele.
Rusijos atlikėjas Borisas Grebenščikovas, kurį labai mėgsta ir A.Mamontovas, kartą yra prasitaręs, jog turbūt niekada nebeparašys tokių dainų, kurios skamba jo albume „Russkij albom“, išleistame prieš beveik tris dešimtmečius: „Ten tiesiog nutiko kažkas magiško“.
Ką toliau, po šių koncertų, darys Andrius, kol kas nėra visiškai aišku. Užsimena apie naują albumą, kuriame galbūt bus daugiau elektroninių garsų - prie jų jis linksta pastaruosius porą metų.
Jis pats yra prasitaręs, jog nežino, ar kada nors pavyks pranokti albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“. Jei ne – jis gali džiaugtis, kad tokį turi. Tūkstančiai ketvirtadienį atėjusių į "Siemens" areną, nėra jokių abejonių, tikrai tuo džiaugiasi.
