Lrytas.lt jau ne sykį rašyta apie grupę „Merope“, kuri liaudies motyvus apipina neįprastais garsais, taip pat – apie kūrėją Saulių Spindi, dzūkų dainas aprengusį elektroniniu skambesiu. Dar vienas pavyzdys – grupė „Okata“, į folklorą kviečianti pažiūrėti netikėtu kampu.
Ši grupė – tai trys jaunos, talentingos, iš TV projektų pažįstamos dainininkės Kotryna Čereškevičiūtė, Justė Kraujelytė ir Kristina Mažeikaitė bei „beatbox“ (žanro, kai balsu ir elektroniniais efektais išgaunamas ritmas ir kiti netikėti garsai) virtuozas Žygimantas Gudelis-GON.
Justė, beje, yra dalyvavusi „Eurovizijoje“ kaip pritariančioji Vaido Baumilos ir Monikos Linkytės vokalistė. Daina, kurią ji ten atliko, savaime suprantama, yra visiškai nepanaši į tai, kas skamba čia.
Žemaitiškai „okata“ reiškia norą. Patys atlikėjai sako, kad jų noras – populiarinti ir išsaugoti kultūros paveldą. Tiesa, išsaugoti ne taip, kaip muziejuje.
„Okata“ drąsiai žaidžia su liaudies kūriniais. Tekstai ir užuominos į sutartinių manierą išlieka, užtat muzikinis fonas – toks, kokio Lietuvos kaimo senoliai nė neįsivaizdavo. Kūrinys „Ne bet kokia aš mergelė buvau“ pakvimpa dramenbeisu, o „Oi ūžkit, ūžkit“ - kone hiphopu.
Didžioji dalis šio, debiutinio minialbumo kūrinių – lėto arba vidutinio tempo. Tarpusavyje meistriškai žaidžiantys, šėlstantys, raganaujantys merginų balsai, popmuzikai artimi elektroniniai garsai ir GON išmonė susilieja į keistą, mąslų, švelnų, bet kai kuriuose epizoduose – gana tamsios ir liūdnos nuotaikos albumą, kuris atrodo gerokai per trumpas (tik penki kūriniai).
Jei tokia muzika kaskart skambėtų laidoje „Duokim garo“, šios laidos nemėgstančių skeptikų (bent jau tarp jaunų žmonių), tikėtina, sumažėtų. Kartais šis albumas skamba kaip kokio seno pagoniško ritualo, laiko mašina perkelto į XXI amžių, dalis. Bet galima jo tiesiog klausytis kaip fono – nuotaikos tikrai nesugadins.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Grupės vaizdo klipas „Nei vėjai pučia“:
