Garso ir vaizdo sinteze bei meninėmis priemonėmis čia perteikiami nesumeluoti asmeniniai atlikėjos išgyvenimai. „Esu kovotoja. O dažniausia kova yra kova su savimi“, – apie žinutę, užkoduotą kūrinio tekste paslaptingai užsimena Valerija.
„Žmogaus kova ir randai, liekantys po jos, yra gražu, nes būtent randai yra tai, kas sukuria asmenybę tokią, kokia ji yra šiandien. Kitaip tariant, į mūsų vidų įsirėžiančios patirtys yra tarsi šydas, kuris apsaugo, bet ši apsauga atsiranda tik išgyvenus vieną ar kitą, ne visada „saldų“ etapą ir įgavus patirties.
Būtent tai ugdo ir individualiai spalvina kiekvieno iš mūsų vidinį paveikslą“, – sako dainininkė.
Tokia priešistorė nuskamba ir dainos „Scars Are Beautiful“ (liet. „Randai yra gražu“) pradžioje, kur kontrastingai tarpusavyje persipina spalvoti, didingi vaizdai su natūraliais ir nepagražintais kasdieniais epizodais.
„Veidrodžiai. Patirtys. Širdies dūžiai. Kai žiūriu į veidrodį, matau tik vaiduoklį, neturintį sielos ar ateities. Randai įsirėžė į mano sielą ir negyja. O blogiausia – tai, jog šiuos randus įrėžiau savo pačios rankomis“, – monologu, žyminčiu tam tikrus praeities įvykius, po kurio suskamba pirmieji akordai, prabyla V.Iljinaitė.
Nereikia pamiršti ir slėpti to, kas buvo vakar, nes mes visi esame ar buvome šiek tiek palaužti gyvenimo. Todėl tuo, kas atsitiko, reikia didžiuotis ir nebijoti savęs tokio, koks esi – netobulas. Patirtys yra kiekvieno iš mūsų stiprybė, suteikianti atsparumo naujiems smūgiams, – dainos tekste užšifruotomis mintimis dalijasi dainininkė.
Pasak jos, kūrinio žodžiuose ir vizualiame jų išpildyme įprasminama kelionė į tikrojo savęs pamilimą.
„Šiais laikais mes gyvename tobulybės pasaulyje, kuriame viską retušuojame ir dalijamės socialiniuose tinkluose. Bijome pasirodyti esantys netobuli, nes dažniausiai esame tokie, kokius mus nori matyti kiti. Tačiau, būkime savimi, parodydami slapčiausias savęs kerteles, kurias slepiame, nes būtent jos yra gražiausia, ką turime“, – atvirauja Valerija.
Atlikėja prasitaria, jog kūrinys, su kuriuo ji šiemet dalyvauja nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“, iš pradžių skambėjo šiek tiek kitaip nei dabar.
Tačiau pirmiau nei aranžuotė V.Iljinaitei į atmintį įstrigo jo tekstas, kuris, kaip sako ji pati, tiko ir atitiko jos asmenybę.
„Kai pirmą kartą išgirdau „Scars are beautiful“, abejonių nekilo. Akimirksniu pajutau dainos tekstą, jos motyvą. Tai man sukėlė itin didelę emocijų dozę. Nors pirminė kūrinio aranžuotės versija nebuvo tokia, kokią įsivaizdavau, tačiau turėjau aiškią viziją, kokia muzikinių spalvų gama ją išpildyti kitaip.
Džiaugiuosi savo bendradarbiavimu su žymiu latvių kompozitoriumi Kasparu Ansonu, kūrusiu aranžuotę. Tai – dideliu mastu įvertintas žmogus, turintis išskirtinį meninį požiūrį, ir dirbantis vedinas įkvėpimo“, – gražių žodžių talentui iš kaimyninės šalies negaili atlikėja.
„Eurovizinio“ kūrinio vaizdo klipo filmavimo erdvės paieškoms taip pat skirtas didelis dėmesys.
Turėtos vizijos įgyvendinimui pasirinkta „J9 Vaidilos teatro“ scena ir aplinka. Veiksmas, kurį nufilmavo „Mazylis Media“ komanda, virė net dvylika valandų. Būtent čia apsupta šviesų ir sceninių dūmų, o kartais pasirodanti ir teatro salės fone, V.Iljinaitė atsiskleidžia dviejuose amplua – stiprios moters, kurios galvą puošia karūna, o sielą išgyvenimų randai, bei jaunos valiūkiškos merginos, tebeieškančios tikrosios savasties.
Kone visame „Scars Are Beautiful“ vaizdo klipe kaip esminė detalė veiksme dominuoja veidrodis, kuriame tarsi atsispindi dainininkės ir jauno šokėjo asmenybės. Dažnai šios kontrastingos figūros peržengia ribą ir pasikeičia vietomis.
Režisierės Reditos Survilaitės teigimu, vaikinas čia yra ne tiesioginis atspindys, o veikiau simbolinės reikšmės nešėjas – asmenybės vidaus dalis.
„Jo iš pažiūros skausmingi judesiai rodo vidines ne visada džiugias žmogaus patirtis. Tačiau vyriškąjį pradą galima traktuoti ir kaip tam tikrą stiprybę, įgaunamą tuomet kai patirtys įsirėžia į gležną moters ar merginos sielą, ją užgrūdindamos“, – kalbėjo ji.
„Žmonės dažnai sako, kad esu pikta, tačiau šioje dainoje nebėgu net nuo savo galbūt kažkam piktų galinčių pasirodyti veido mimikų. Čia aš esu savimi – nuo stiliaus iki skambesio. Daugelis mane įpratę girdėti itin daug vokalizuojančią. Šiame kūrinyje to atsisakiau, kad galėčiau kuo daugiau savojo tikrumo – istorijos ir minties perteikti klausytojui“, – neslepia V.Iljinaitė.
