Paskutinį kartą vienoje scenoje – visas „Nerijos“ žvaigždynas: Edmundas Kučinskas, Birutė Petrikytė, Simonas Donskovas, Vitalijus Pauliukas, Laima Žemaitytė, Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Antanas Čapas: sausio 18 d. – Ukmergėje, 19 d. – Telšiuose, 20 d. – Tauragėje, 25 d. – Mažeikiuose, 27 d. – Utenoje, 30 d. – Jonavoje.
Pernai paskelbę apie atsisveikinimą nerijiečiai sakė, kad tokios gerbėjų reakcijos nesitikėjo.
„Manėme surengsime gražius ir šiltus koncertus, slapta tikėjomės, kad ateis žmonių ir tuščių vietų salėje nebus daug, bet kad taip… Nė sapnuoti nesapnavome“, – šiandien prisipažįsta „Nerijos“ dainininkai.
Vos prekyboje pasirodę bilietai į koncertus buvo graibstyte graibstomi. Kai kuriuose miestuose prireikė pridėti po antrą papildomą koncertą tą pačią dieną. O štai sostinėje bilietai į pasirodymą baigėsi iki jo likus trims savaitėms.
Koncertuose nuo pat pirmų dainų netyla plojimai, žmonės savo numylėtiniams neša gėles, po koncerto ilgai jų nenori paleisti: prašo autografų, nusifotografuoti arba tiesiog pasikalbėti.
„Netikėtai milžiniškas žmonių dėmesys sujaudino iki širdies gelmių. Nesitikėjome, kad „Nerijos“ vardas toks gyvas jūsų širdyse“, – sakė ansamblio nariai.
Jie pasakojo, kad atlaikyti po du koncertus per dieną nebuvo paprasta. „Buvo laikai, kai ir po 3 ar net 4 sugrodavome, tačiau nereikia savęs apgaudinėti – nebe tas amžius, kad kaip jaunystėje galėtum. Tačiau gerbėjų dėmesys ir plojimai nuovargį kaip mat nuimdavo“, – juokėsi nerijiečiai.
„Žmogus pradeda savo gyvenimo kelią, nueina jį ir pabaigia. Taip ir kiekviena muzikos grupė. Bet ne kiekviena grupė galėjo nugyventi tokį prasmingą kelią.
Mūsų dainos mus pergyvens. Ne kiekviena grupė gali didžiuotis užsitarnavusi legendinės vardą. O „Nerija“ gali“, – sakė ansamblio įkūrėja ir krikštamotė Nijolė Tallat-Kelpšaitė.
„Nerijos“ atsisveikinimo koncertuose skamba pačios garsiausios ansamblio dainos. Kiekvienas iš septynių dainininkų iš savo gausaus repertuaro atsirinko po 2-3 labiausiai žiūrovų pamėgtas. Jas salė atpažįsta nuo pirmų akordų.
Nenuostabu, kad viso koncerto metu aidi plojimai. „Pašauki mane“, „Raganų puota“, „Dar ne ruduo“, „Vėjas padainuos“, „Ne, nereikia ašarų“, „Laiko ratas“ – dainos, kurias mintinai moka kelios kartos ir tai tik maža dalis daugiau nei dviejų valandų trukmės grupės koncertiniame repertuare.
Atsisveikinimo koncertams grupė pasirinko ir netradicinį scenos sprendimą – kai nedainuoja, atlikėjai patogiai įsitaiso puslankiu sustatytuose krėsluose.
„Tai pirmas kartas, per visą mūsų karjerą, kai savo koncertą matome ne iš užkulisių. Pradžioje sėdėti ant scenos buvo keistoka: visą laiką matai dainuojančius kolegas, žiūrovus. O ir jie visą koncertą stebi tave.
Tačiau po kelių pasirodymų pripratome ir labai džiaugiamės, kad netenka nuobodžiausi užkulisiuose, kol lauki savo pasirodymo. Tik va Simonas Donskovas niekaip su tokiu scenos sprendimu nesutiko.
Jis griežtai atsisakė į savo krėslą sėstis ir vienintelis liko užkulisiuose. Jis per daug kuklus, jam sėdėti dvi valandas, kai jį stebi tūkstantis akių – per didelis išbandymas. Todėl dabar jis mus stebi iš už scenos kampo“, – juokėsi dainininkai.
