Vienas populiariausių šalies atlikėjų legendinėje Londono įrašų studijoje „Abbey Road“ kelias dienas su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, iš naujo įrašė prieš 20 metų išleistą savo albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių“.
Naują šio albumo, kurį daugelis A.Mamontovo gerbėjų laiko geriausiu jo darbu, variantą bus galima įsigyti pavasarį – jis bus pristatytas koncertais su orkestru, kurie kovo 7-ąją vyks Vilniaus „Siemens“, kovo 12 dieną – Kauno „Žalgirio“, kovo 14 dieną – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje.
„Abbey Road“ – viena garsiausių įrašų studijų pasaulyje. Joje savo muziką įrašė šimtai ryškiausių pasaulio žvaigždžių – nuo „The Beatles“ ir „Pink Floyd“ iki Robbie Williamso.
Galimybę įamžinti savo dainas šioje ypatingoje vietoje A.Mamontovas vadina ypatinga likimo dovana. Vos grįžęs iš Londono 51-erių atlikėjas apsilankė portalo lrytas.lt studijoje ir atsakė į skaitytojų klausimus.
– Jei kas nors prieš 20 metų būtų jums pasakęs, kad dirbsite „Abbey Road“ studijoje, ar būtumėte tuo patikėjęs?
– Niekaip. Net negaliu pasakyti, kad tai buvo svajonė, nes mūsų kartos žmonėms „The Beatles“, „Pink Floyd“, kurios dirbo toje studijoje, atrodė kažkas, kas yra nepasiekiama, už geležinės uždangos. Tolimas pasaulis, kuris mums atrodė visiškai neprieinamas.
Atrodė, kad realiau yra nuskristi į Mėnulį. Jau vien išleisti plokštelę ar surengti koncertą Vilniaus sporto rūmuose buvo svajonė.
Atrodė nuostabu bent pamatyti tą studiją iš išorės ar nusifotografuoti ant pėsčiųjų perėjos šalia, kur „The Beatles“ pozavo savo albumo viršeliui.
Dar prieš metus nebūčiau patikėjęs, kad dainuosiu šioje studijoje.
– Kaip pavyko į ją patekti?
– Tai – didelis prodiuserio Valdo Petreikio nuopelnas. Nežinau, kaip jam pavyko susiderėti. Vasarą šią programą atlikau jo festivalyje „Midsummer Vilnius“. Atsiliepimai buvo tokie geri, kad kilo mintis ją įrašyti ir pakartoti koncertus, – tai vyks kovo mėnesį.
Valdas užsiminė, kad neseniai dalyvavo muzikos konferencijoje užsienyje ir susipažino su žmogumi iš „Abbey Road“.
Susisiekė ir paaiškėjo, kad yra galimybė gauti keletą dienų studijoje kalėdiniu laikotarpiu. Tai didelė sėkmė, nes grafikas perpildytas, atlikėjai savo eilės laukia pusmetį ir dar ilgiau. Kaip aklai vištai grūdas.
– Tai – brangus malonumas. Juk reikėjo ne tik sumokėti už studiją, bet ir skraidinti į Londoną orkestrą.
– Taip, iš viso vyko apie 40 žmonių. Įrašas kainavo dešimtis tūkstančių eurų, tai – brangiausias mano įrašytas albumas. Juolab kad dirbome su aukščiausios klasės profesionalais. Dainas įrašė garso inžinierius Lewisas Jonesas – kelis sykius į „Grammy“ statulėlę pretendavęs specialistas. Ir tokių žmonių buvo ne vienas, o keturi.
Ten didelė mašina, jautiesi tarsi fabrike – daug studijų, pro šalį vaikšto garsūs atlikėjai. Esu kupinas įspūdžių, dar visko net nesuvokiu. Atmosfera tokia, kad atėjęs gali galvoti tik apie darbą.
Viskuo pasirūpinta iki smulkmenų – nuo garso režisūros iki maisto muzikantams.
Gavome daugiau nei palikome. Mačiau, kad visi muzikantai labai laimingi. Net dirigentas M.Pitrėnas, kuris visą įrašo laiką atrodė labai susikaupęs ir įsitempęs. (Juokiasi.)
– Kodėl nusprendėte iš naujo įrašyti būtent šį albumą, sukurtą prieš 20 metų?
– Jis unikalus tuo, kad jame nėra hitų, radijo išpopuliarintų dainų. Jis – lyg vientisas kūrinys. Iš jo sunku išimti vieną dainą ir pagroti koncerte.
Siužetas – apie netektį, nemigą, pasaulio pabaigą, nuotaika – apokaliptinė. Norėjosi jį koncerte pagroti visą ir taip papasakoti istoriją, kuri yra tarp eilučių.
Kartais net svarstau, kad pagal jį galima sukurti filmą.
Tai – vienas geriausių mano darbų, todėl norėjosi jį įrašyti vienoje geriausių studijų. Jau girdėjau įrašą, jis skamba fantastiškai.
Su mumis dirbęs britas įrašė Stingo albumą su simfoniniu orkestru, garso takelius filmui „Keršytojai“. Toje pačioje studijoje įrašyta muzika filmams apie Harį Poterį, „Žvaigždžių karams“.
Ten dirbantys žmonės žino, kaip įrašyti orkestro grojimą, tai – atskiras mokslas.
– Per dvidešimt metų daug kas keičiasi, taip pat ir dainininkų balsai.
Koks jausmas klausytis tų dainų, įrašytų dabar?
– Tikiu, kad daug kas tas dainas atras iš naujo. Jos atpažįstamos, tačiau aranžuotojas Jievaras Jasinskis pridėjo daug naujų netikėtų spalvų.
Klausiausi ir supratau, kad albumas įgijo papildomo svorio. Jis dabar – kaip didelis lėktuvas, kuris sunkiai pakyla, bet pakilusio jo neblaško joks vėjas.
Šis albumas man tiesiog labai svarbus. Labai norėčiau kada nors jį pranokti, bet džiaugiuosi, kad pakartotinai įrašėme būtent jį.
– Johno Lennono šmėklos nesutikote?
– Ji visada buvo šalia. (Juokiasi.) Ką gali žinoti, gal į tą patį mikrofoną teko dainuoti. Visi jie ten saugomi beveik devynis dešimtmečius, kiek ta studija veikia. Ten yra mikrofonų, kurie kainuoja 20 tūkstančių eurų. Kai paklausai, kaip skamba, supranti, kodėl.
Pirmą dieną, kai mes ten dirbome, koridoriais vaikščiojo Robertas Plantas (garsus britų dainininkas, grupės „Led Zeppelin“ vokalistas. – Red.). Keli orkestro muzikantai su juo asmenukę pasidarė.
Neįtikėtinas sutapimas, bet gretimoje studijoje dirbo mano draugė nuo vaikystės režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Su savo vyru režisieriumi Dexteriu Fletcheriu ji dirbo prie muzikos filmui apie Eltoną Johną „Rocketman“. Jie dirbo mažesnėje studijoje, kur savo dainas yra įrašiusi Amy Winehouse.
Kai ten buvome, dirbo Gillesas Martinas – „The Beatles“ prodiuserio George’o Martino sūnus, kuriam vieninteliam leidžiama liesti tos grupės įrašus. Jis man leido paliesti pultą, kuriuo įrašytos „The Beatles“ dainos.
Nubraukiau kelias dulkes. (Juokiasi.) Žodžiu, jeigu ten stovėtum prie durų, kasdien sutiktum žinomų muzikantų.
– Kada bus galima nusipirkti šį įrašą?
– Per koncertus kovą, bet galbūt suspėsime išleisti iki Vilniaus knygų mugės, kuri vyks vasario pabaigoje.
Bus ir kompaktinė, ir dviguba vinilo plokštelė.
Paliksiu intrigą, bet viršelis bus naujas, jį kuria pasaulinio garso dailininkas, jis – ne iš Lietuvos.
– Buvo kokių nors netikėtų nuotykių?
– Įrašant vieną dainą įsijungė gaisro signalizacija. Visiems skubiai teko išeiti.
Paskui paaiškėjo, kad viskas gerai, kažkas netyčia sireną įjungė.
– Pasibaigus įrašams norėjosi verkti?
– Toks laimingas kaip „Abbey Road“ pastarąjį sykį jaučiausi prieš trejus metus, kai keliavau po Tibetą. Nuostabus jausmas būti vietoje, kuri sukurta tam, ką darai. Norėčiau, kad visi Lietuvos muzikantai turėtų galimybę ten įrašyti bent po vieną dainą. Nes ten – viskas tikra. Viskas apie muziką, viskas skirta tam.
Tai ne tas pats, kas įrašyti muziką savo namuose.
- Kas bus toliau?
- Jau esu sukūręs beveik visas dainas naujam albumui. Laukiu, kada baigsime šį projektą, kitais metais jau pradėsiu įrašus. Beje, atsirado mintis, kad gal ir naujas dainas norėčiau įrašyti su orkestru, joms tai tiktų.
- Kur sutiksite Naujuosius?
- Šie metai man buvo kupini kelionių. Kelione ir baigsis – išvykstu į Australiją. Kas dvejus metus ten vyksta vietos lietuvių suvažiavimas. Nepriklausomybės šimtmečio proga jie nusprendė surengti mano koncertus, dėl kurių kalbamės gal nuo 1989 metų. (Juokiasi). Grosiu Melburne ir Adelaidėje. O Naujuosius sutiksiu Naujojoje Zelandijoje, ten irgi pagrosiu nedidelei Oklando lietuvių bendruomenei. Jei jau skrendu į Australiją, kelios valandos iki Naujosios Zelandijos – nebe toli.
Dar nesu tuose kraštuose buvęs. Po šios kelionės liks neaplankytas tik vienas žemynas – Antarktida. Tikiuosi, vietos lietuviai jau planuoja mano koncertą ten. (Juokiasi).
