Nors abu atlikėjai yra priskiriami džiazo scenai, tačiau sunkiai telpa į plačius šio žanro rėmus. Jano Garbareko išrasta nauja šiaurietiška saksofono technika, praminta fjordų muzika, yra tokia unikali ir artima kiekvienam klausytojui, jog ja galima lengvai mėgautis it populiariąja muzika, tačiau su daug aukštesniu dvasiniu pakylėjimu. Jo įrašai patenka ne vien į džiazo, bet ir klasikos bei populiariosios muzikos geriausiųjų dešimtukus. Tuo tarpu žymiausių pasaulio mušamųjų kūrėjų gretose esantis Trilokas Gurtu apjungia džiazą, roką, indų, afrikiečių, world, šiuolaikinę elektroninę muziką.
Saksofono genijaus Jano Garbareko muzika – itin gryna, šilta, švelni, raminanti ir tuo pat metu džiugi, žėrinti, stebinanti savo intensyvumu.
Vaikišku žaismingumu ir į nežemiškas dimensijas vedančiu atvirumu pulsuojanti kūryba balansuoja tarp žemiško Vakarų skambesio bei mistiškos Rytų atmosferos, kurią Trilokas Gurtu nuspalvina pačiais įvairiausiais mušamaisiais instrumentais – nuo būgnų, tablos iki kibirų, kardų ar gongų.
Daugiau nei penkis dešimtmečius koncertuojantis Janas Garbarekas tarptautinę karjerą pradėjo pasirašydamas sutartį su Miuncheno įrašų studija ECM ir greitai tapo sėkmingiausiu jos atstovu, suformavusiu išskirtinę kryptį bei veidą.
Šiuo metu atlikėjo solo ar įrašytų bendradarbiaujant su kitais kūrėjais albumų skaičius yra perkopęs net septynias dešimtis! 2005 m. išleistas poetiškas ir gilus „In Praise of Dreams“ buvo nominuotas „Grammy“ geriausio šiuolaikinio džiazo albumo kategorijoje, o 1994 m. atpalaiduojantis įrašas „Twelve Moons“ (1993 m.) padėjo atsidurti geriausių džiazo atlikėjų kategorijoje.
Savo tonacija bei magiška garso erdvės atmosfera Jano Garbareko kūryba priartėja prie Rytų muzikos gelmių ir tam įtakos turėjo vienas pirmųjų jo muzikos dievukų Johnas Coltranas, kurio albumo „Giant Steps“ jaunasis atlikėjas klausėsi kiekvieną rytą prieš eidamas į mokyklą ištisus porą metų.
Johno Coltrano susidomėjimas vienu žymiausiu Indijos sitaro atlikėju Ravi Shankaru, Janą Garbareką paskatino taip pat susipažinti su indų muzika ir vėliau su juo drauge dirbti. Tad neatsitiktinai Janui Garbarekui talkina tituluotas indų perkusininkas Trilokas Gurtu – „Grammy“ apdovanojimą pelnęs atlikėjas, kuriam komplimentų negailėjo nė pati džiazo ikona Milesas Davisas ir Phillipas Glassas.
Janą Garbareką pasauliniu mastu išgarsino bendradarbiavimas su amerikiečių pianistu Keithu Jarretu, koncertai su klavišininku Chicku Corea, trimitininku Donu Cherry, nepaprasto grožio milijonais parduotas albumas „Officium“ (1994 m.), įrašytas drauge su „Hilliard Ensemble”. O tarp pelnytų įvertinimų puikuojasi pirmo laipsnio karališkas Norvegijos Šv. Olavos ordinas (1999 m.), Norvegijos meno tarybos apdovanojimas (2004 m.), Willy Brandto prizas (2014 m.).
Tuo tarpu Trilokas Gurtu, savo kūrėjo kelią pradėjęs praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, dirbo su žymiu gitaristu Johnu McLaughlinu ir kitais įvertintais džiazo atlikėjais, indų muzikos grietinėle bei pačių įvairiausių stilių atstovais, įkvėpdamas net daugybę garsių „drum’n’bass“ žvaigždžių. Trilokas Gurtu dėl savo gebėjimo bei noro dalyvauti netikėčiausiuose muzikos projektuose juokais buvo pramintas „serijiniu bendradarbiautoju“ bei daugiau nei dešimtį kartų įvairiuose apdovanojimuose kritikų buvo išrinktas geriausiu šių laikų perkusininku.
