Festivalio „Kaunas Jazz“ kvietimu Vilniaus salėje „Compensa“ koncertavęs portugalas su savo grupe atliko savo kūrinius. Į programą, žinoma, 28-erių dainininkas įtraukė ir dainą „Amar pelos dois“, kuri pernai triumfavo „Eurovizijoje“, išgarsindama šį atlikėją visoje Europoje.
Visi bilietai į koncertą buvo išgraibstyti iš anksto – tai šiais gausaus renginių pasirinkimo laikais maloniai nustebino.
Į sceną žengęs S.Sobralis greitai rado ryšį su Lietuvos publika, nors prieš koncertą labai jaudinosi.
„Dar niekada gyvenime man nėra tekę dainuoti šalyje, kurioje gimtoji kalba – ne ispanų ar portugalų“, – prieš pasirodymą kalbėjo dainininkas.
Prieš pusantrų metų „Eurovizijoje“ jis atrodė lyg nužengęs iš kitos planetos – žiūrovų dėmesį tada prikaustė ne tik lyriška daina, parašyta Salvadoro sesers, bet ir neįprasti jo judesiai ir mimika.
Užkulisiuose S.Sobralis irgi kartais sudaro įdomiai mąstančio žmogaus įspūdį. Pavyzdžiui, jis visiškai nesidomi socialiniais tinklais ir tvirtina nežinantis, kaip veikia feisbukas. Nuotraukas ir mintis jo socialinių tinklų paskyrose talpina atlikėjo vadybininkas.
Negana to, dainininkas naudojasi itin paprasto modelio mobiliuoju telefonu, kuris net neturi jokių išmaniųjų programėlių – skirtas tik skambinti.
„Man taip tiesiog paprasčiau. Nenoriu visą laiką būti sulindęs į internetą“, – atviravo Salvadoras.
Lietuvos publiką jis sužavėjo nuo pirmų akimirkų – ne tik įdomia dainavimo maniera ir muzika, kurioje kartais pasigirsdavo net repo elementai.
Ne mažiau žiūrovus užbūrė S.Sobralio bendravimas tarp dainų – jis nuolat laidė juokelius, pademonstravo, jog per dieną spėjo išmokti daug lietuvių kalbos žodžių (nenuostabu, nes dainininkas kalba net penkiomis kalbomis ir akivaizdžiai turi tam gabumų), o prasidėjus antrajai koncerto daliai, į sceną kartu su muzikantais išėjo, apsivilkę striukes – pašiepdami šaltą Lietuvos klimatą.
Sužavėti žiūrovai per koncerto pertrauką išgraibstė visus S.Sobralio atsivežtus kompaktinius diskus, o atlikęs „eurovizinį“ hitą „Amar pelos dois“ jis iš publikos gavo ir kelias puokštes gėlių.
Didžiausia staigmena lietuvių laukė koncerto pabaigoje -bisui į sceną grįžęs Salvadoras sėdo prie fortepijono ir netikėtai lietuviškai uždainavo Kosto Smorigino dainą „Paukščiai“. Kad išmoktų šios dainos tekstą ir melodiją, jam teprireikė kelių valandų.
Apstulbę žiūrovai plojo stovėdami, filmavo mobiliaisiais telefonais, o tada S.Sobralį, jo paties nustebimui, antrą sykį iškvietė bisui.
„To mano karjeroje dar nebuvo“, – šypsodamasis dėkojo Salvadoras, kuris pasirodymą baigė, teatrališkai griūdamas ant grindų.
Pasirodymas Vilniuje tapo pirmuoju S.Sobralio koncertu už Portugalijos ir Ispanijos ribų.
Pirmąsyk į tokias tolimas gastroles išvykusiam dainininkui dar neseniai planuoti ilgas keliones trukdė sveikata.
„Eurovizijoje“ jis dainavo, kovodamas su širdies liga. Pernai gruodį Salvadorui atlikta širdies persodinimo operacija.
Po jos dainininkas visiškai atsigavo, priaugo šiek tiek svorio ir šiandien atrodo kur kas linksmesnis, nei pernai Kijeve, kai dėl sveikatos problemų net negalėjo dalyvauti „Eurovizijos“ repeticijose.
Į Vilnių su žmona, prancūzų aktore Jenna Thiam atvykęs dainininkas laiko veltui neleido – nepaisydamas žvarbaus oro, prieš koncertą apžiūrėjo Vilniaus senamiestį ir panoro paragauti lietuviško maisto.
Lrytas.lt jis prieš koncertą sakė, kad liko sužavėtas pirmosios kelionės į mūsų šalį.
- Kokį įspūdį jums palieka pirmoji viešnagė Lietuvoje? - prieš koncertą paklausiau S.Sobralio.
- Apie šalį prieš atvykdamas žinojau mažai, bet spėjau pasivaikščioti po Senamiestį, pamačiau Katedrą, paragavau cepelinų.
Prisipažinsiu – Lietuvą įsivaizdavau kitaip. Nemaniau, kad čia taip gražu. Man pasirodė įdomu, kad architektūra labiau primena gražią šiaurietišką, skandinavišką, nors maniau, kad bus labiau sovietinė, tokia, kur pastatai atrodo kaip pyragai. Tai, ką pamačiau, mane sužavėjo. Dar labai noriu pamatyti Užupį – girdėjau, kad ta vieta turi savo respubliką ir įstatymus. Tai labai įdomu.
- Kovą išleisite naują albumą. Ko iš jo tikėtis?
- Jį išleis didelės leidyklos „Warner Music“ Ispanijos filialas. Kasdienybėje dainuoju įvairią muziką – nuo indie roko iki džiazo. Bet albume išliks toks pat žanras, dėl kokio mane klausytojai jau pažįsta - švelnios, melodingos dainos, įrašytos su tais pačiais muzikantais, kaip ir anksčiau. Galbūt – kiek brandesnės. Bet jei atvirai, koncertuoti man patinka labiau nei daryti įrašus.
- Per šiuos pusantrų metų patyrėte daug – nuo „Eurovizijos“ iki širdies operacijos. Gal tai atsispindės ir dainų tekstuose?
- Yra viena daina apie visa tai – ji pradės albumą. Tai lyg savotiškas katarsis, po kurio tarsi prasideda mano atgimimas. Einu į naują etapą, dėl to net ir šukuoseną pakeičiau. (Juokiasi).
- Portugalijoje esate viena ryškiausių žvaigždžių. Ar jums įmanoma išeiti pasivaikščioti ir likti nepastebėtam?
- Taip, nes mano išvaizda po „Eurovizijos“ labai pasikeitė. Tame konkurse buvau labai liesas, pavargusiomis akimis, ilgais plaukais, net odos spalva buvo kitokia. O dabar aš atsigavęs, užsiauginau pilvuką, net veido forma atrodo pasikeitusi.
Prieš porą dienų taksi vairuotojas manęs paklausė, ką dirbu. Atsakiau, kad esu muzikantas, tik tada jis mane pažino.
Kai ko nors paprašau parduotuvėje, atpažįsta iš balso. O praeiviai nepastebi. Ir man tai labai patinka. Gavau geriausią šlovės dalį – koncertuoju, keliauju, bet galiu bet kur eiti netrukdomas.
Bet Vilniuje mane atpažino, vos tik išėjau iš viešbučio.
- Nes daug kas čia laukia jūsų koncerto, visi bilietai – išpirkti.
- Ei, tai reikia surengti dar vieną! Juk šeštadienį nieko neveiksiu.
- Daugelis europiečių jus sieja su „Euroviziją“, bet pats ne sykį esate skeptiškai kalbėjęs apie šį konkursą.
- Taip, aš dainuoju džiazą, bet daugumai liksiu „Eurovizijos“ atlikėju, tas įvaizdis man prilipęs. Bėgant laikui, vis ramiau dėl to jaučiuosi. Esu dėkingas, kad laimėjau, jei ne „Eurovizija“, manęs į Lietuvą juk nekviestų.
Iš pradžių nervinausi, nes tas konkursas nepatinka, bet čia kaip su maištingais vaikais – laikui bėgant, jie vis mažiau pyksta ant savo tėvų. „Eurovizijoje“ dainavau džiazo kūrinį, o ne kokią „pasilinksminkim ir pašokim, tra lia lia“ dainelę. Todėl neturiu ko gėdytis. Žinote, kuo didžiuojuosi? Kad šįmet finale per mano pasirodymą gyvai skambėjo fortepijonas. Nes to šiame konkurse nebuvo jau daugybę metų, ten viskas su fonograma. Manau, tai – pasiekimas.
Bet šių metų dainų beveik negirdėjau, nes buvau užkulisiuose, ruošdamasis savo pasirodymui.
- Ar ateityje dar grįžtumėte į šį konkursą? Yra laimėtojų, kurie bando dar sykį.
- Tai būtų beprotybė. Kaip tas norvegas šįmet (Alexanderis Rybakas – Red.)? Kartą jau laimėjai, viskas. Ciklas baigtas. Laimi, tada grįžti ir nebelaimi. Kam to reikia? Grįžčiau tik tada, jei kas laikytų užtaisytą ginklą man prie kaktos.
- Jūs studijavote psichologiją. Ar tai padeda bendrauti su žiūrovais?
- Studijavau, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis per muziką. Bet mokytis man nepatiko, nes buvau labai jaunas ir išsiblaškęs. Man atrodo, rinktis specialybę ir studijuoti reikia, sulaukus bent trisdešimties.
Pavyzdžiui, aš impulsyviai pasiėmiau mėnesį atostogų, keliausiu į Švediją ir vasarį mokysiuosi švedų kalbos. Kodėl? Nes man labai patinka Ingmaro Bergmano filmai, juos žiūrėdamas pamėgau tos kalbos skambesį.
O kai mano karjera kiek aprims, studijuosiu literatūrą. Dar galvoju apie kino režisūros studijas. Kodėl ne?
- Kone per vieną naktį tapote vienu garsiausių Portugalijos žmonių. Kaip atsispyrėte pagundai „sužvaigždėti“, pasijusti labai svarbiu?
- Manau, padėjo mano liga. Tai – kone vienintelis geras dalykas, kurį ji man atnešė. Suvokimą, kad sveikata – svarbiausia, net jei dainuosiu baruose, o ne didelėse salėse.
Buvau susitelkęs į savo sveikatos būklę, negalėjau nuo jos atitraukti minčių. Laimėjęs „Euroviziją“, po trijų mėnesių atsidūriau ligoninėje. Žmonės klausėsi mano dainų, kalbėjo apie mane, o aš penkis mėnesius buvau tarp keturių palatos sienų.
- Neabejoju, kad laukdamas operacijos jautėte baimę. Kaip su ja kovojote?
- Šį rytą vaikščiojau Vilniaus gatvėmis ir galvojau – kaip šalta, kaip žmonės čia ištveria? Ir supratau, kad žmogus gali prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.
Aš irgi prisitaikiau. Kai žinojau, kad man būtina širdies persodinimo operacija, nebuvau liūdnas ar susijaudinęs. Buvo apėmusi apatija, nejaučiau nieko. Kai dabar pagalvoju apie tą laikotarpį, mane apima jaudulys ir nerimas. O tada buvau ramus. Tai keista. Manau, žmogus turi daugybę gynybos mechanizmų, kurių pats nesupranta.
Galėčiau aiškinti, kad nepalūžti padėjo muzika, bet tai – netiesa. Yra muzikos kūrinių, kurių klausiausi ligoninėje, kurių nebegaliu klausytis dabar, nes iškart apima liūdnos ir niūrios mintys. Pavyzdžiui, grupės „Bon Iver“.
- Ar yra dalykų, kurių po operacijos nebegalite daryti, nors norėtumėte?
- Vėl galiu žaisti futbolą – kartą ar dvi per savaites. Tai – maloniausias užsiėmimas greta muzikos.
Dėl bakterijų pavojaus nebegaliu valgyti termiškai neapdoroto, žalio maisto. Bet tai – bene vienintelis apribojimas. Tai, kas man padaryta – mokslo stebuklas. (Šypsosi).
- Ką norėtumėte būti nuveikęs po dešimties metų?
- Norėčiau turėti vaikų. Tikiuosi, vis dar būsiu sveikas. Tai svarbiausia.
