Kai 2014-aisiais „Jungle“ muzika užkariavo britų radijo bangas, nustebę žurnalistai ją vadino paslaptingiausia šios šalies grupe. Nors debiutinis albumas muzikantų gimtinėje pakilo į populiariausiųjų dešimtuką ir buvo nominuotas prestižiniam „Mercury“ apdovanojimui, ilgai beveik niekas nežinojo, kas jį sukūrė.
Grupės įkūrėjai bendraamžiai vokalistai ir muzikantai J.Lloydas-Watsonas ir Tomas McFarlandas nesirodė vaizdo klipuose ir „Jungle“ pristatančiose nuotraukose, slėpė savo vardus ir prisistatydavo tiesiog J ir T.
Tai nesutrukdė, o gal net padėjo „Jungle“ pritraukti dėmesio – aštuntojo dešimtmečio soulu dvelkianti muzika, koncertuose aštuonių muzikantų grupės atliekama visiškai gyvai, sulaukė atgarsio abiejose Atlanto pusėse. Jos dainos greitai atsidūrė populiarių TV serialų ir reklamų garso takeliuose.
Žiūrovams ir kritikams ypač didelį įspūdį padarė grupės koncertai, kurie kartais apibūdinami kaip „baugiai nuostabūs“. „Jungle“ nariai scenoje groja su tokiu užsidegimu ir energija, kad tai kartais atrodo net sunkiai suderinama su melodinga ir dažnai gana švelnia grupės muzika. Jei muziką lygintume su karu, koncertų salėse ir festivaliuose „Jungle“ jį laimi, neimdami belaisvių.
Įvertinti tai lietuviai jau galėjo – 2015-aisiais britai grojo Rumšiškėse vykusiame festivalyje „Granatos Live“.
Lapkričio 9-ąją Vilniaus salėje „Compensa“ pasirodys jau kitokie „Jungle“. Kaukių ir kvailiojimo su pavardžių slėpimu neliko, o rugsėjį išleistas antras grupės albumas „For Ever“ yra toks atviras ir nuogas, kad kartais net nejauku klausytis.
Priežastis – poros metų atostogas pasiėmę grupės lyderiai (beje, pažįstantys vienas kitą nuo vaikystės ir lankę tą pačią mokyklą), atrodo, net asmeniniame gyvenime yra stebėtinai panašūs.
Abu jie per pastaruosius kelerius metus įsimylėjo, abu panašiu metu išsiskyrė su merginomis. O tada širdgėlą ir prisiminimus apie sudužusią meilę sudėjo į naujas dainas.
Klausydamiesi kartais pasijusite lyg skaitydami netyčia surastą ir atsiverstą svetimą dienoraštį, tačiau toks, sako J.Lloydas-Watsonas, ir buvo sumanymas.
Netipiška popžvaigžde tapęs muzikantas, kuris iki šiol ne itin mėgsta dėmesį už scenos ribų, prieš kelionę į Lietuvą apie „Jungle“ karjeros viražus papasakojo „TV antenai“.
– Jūsų antras albumas „For Ever“ pasirodė prieš mėnesį. Esate patenkintas, kaip jį sutiko klausytojai ir kritikai?
– Taip, nes jų reakcija – pritrenkiamai gera. Jausmas – panašus kaip prieš mūsų debiutą. Tada irgi negalėjome nutuokti, kaip žmonės reaguos į mūsų muziką. O paskui padarėme pertrauką, albumus atskyrė ketveri metai, tad tenka iš naujo augintis vardą. Juk šiais laikais žmonės greitai viską pamiršta, tad sugrįžus sulaukti tokios sėkmės – nuostabu.
Grupės klipas "Heavy, California":
– Nebijojote, kad niekam neberūpėsite?
– Visada reikia turėti omenyje tokią galimybę. Tokia tikrovė, viskas greitai keičiasi. Kita vertus, jei pernelyg į tai susitelksi, išvis nieko nepavyks. Tam tikra prasme naujos dainos skirtos labiau mums patiems nei kam kitam. Jos – asmeniškos, atsiradusios sudėtingu asmeninio gyvenimo momentu. Mūsų dainos - lyg vaistai nuo širdgėlos. Skirti pirmiausia mums patiems.
Juk nieko naujo – kai mums liūdna ar gera, kone kiekvienas turime kokią garsią dainą, kurią norisi garsiai paleisti. Mes patys parašėme dainų, kurios padeda jaustis geriau. Rašėme apie savo emocijas, todėl mums nebuvo taip jau svarbu, patiks kam nors ar ne.
Gaila, neturiu galimybės visiškai šviežiu žvilgsniu pažiūrėti į tas dainas, nes daug laiko praleidau jas kurdamas. Būtų įdomu jas išgirsti pirmą sykį. Gal tada ir pagalvočiau, ar jos ne pernelyg atviros.
– Ar merginos, su kuriomis išsiskyrėte, nieko nesakė išgirdusios tas dainas?
– Cha cha, sakė. (Juokiasi.) Tai vienas beprotiškiausių dalykų mano gyvenime. Tam tikra prasme tai gijimo proceso dalis, abiem pusėms.
Nesusidarykite įspūdžio, kad visas albumas apie tai, – yra ir kitų reikšmės sluoksnių. Bet jei kalbame apie konkrečius žmones – klausytis tų dainų turbūt ir toms merginoms yra jaudinanti patirtis. Tai lyg santykius vainikuojantis veiksmas, ženklas, kad puslapis jau užverstas.
Jei artimas žmogus miršta ar netenki jo kita prasme, tai trauma, kuriai išgydyti reikia laiko. Sėdi, galvoji, kankiniesi, bandai suprasti priežastis ir suvokti, ar galėjai ką nors pakeisti. Praėjus tam laikotarpiui, gali stotis ant kojų ir eiti į priekį. Šios dainos – lyg signalas, kad galime eiti į priekį.
– Su Tomu vienas kitą pažįstate nuo tada, kai buvote devynerių. Kokie jūsų santykiai už scenos ribų? Ar kada nors rėkiate vienas ant kito?
– Taip gerai vienas kitą pažįstame, kad mūsų bendravimas – lyg telepatija. Jei mes ginčijamės, tai būna tylus ginčas. Net nereikia prasižioti – ir taip aišku, kad nesutariame. Tai gana keista.
Ar vis dar galime vienas kitą nustebinti? Kartais. Mokame prisitaikyti kaip dvi to paties obuolio pusės.
– Vos išgarsėję, Europos festivalių apdovanojimų ceremonijoje buvote pripažinti geriausia koncertine grupe. Jūsų pasirodymai vadinami pritrenkiamais. Ar tai reiškia, kad geriau pirkti bilietą į jūsų koncertą, o ne muzikos įrašą?
– Tai yra skirtingi dalykai. Manau, mūsų koncertuose žmonės pajunta ypatingą cheminę reakciją, jaučiasi labai gerai, iš įrašo tai nebūtinai gausi.
Kai ateinate į „Jungle“ pasirodymą, matote visas pastangas, energiją, tikėjimą – tai, kuo paremta mūsų muzika. Būna grupių, kur visas dėmesys tenka dainininkui ar porai muzikantų, esančių priekyje, kiti atrodo ne tokie svarbūs. O „Jungle“ – kolektyvas tikrąja šio žodžio prasme.
O šiaip – pirkite ir plokštelę, ir bilietą. (Juokiasi.) Įrašai – kruopščiai nudailinti, juose daugybė smulkių detalių, o koncertuose būna daug netikėtumų, spontaniškų emocijų protrūkių, būna ir netobulumų – dėl to dar įdomiau.
Be to, jei mus matėte prieš kelerius metus, dabar esame kitokie. Karjeros pradžioje atrodė labai svarbu, kad sceną gaubtų dūmai. Dabar mes labiau suaugę, suprantantys, kad svarbiausia – energija ir ryšys su žiūrovais.
Galėtume vežiotis įspūdingų dekoracijų ar panašiai – daug populiarių atlikėjų dabar remiasi scenos efektais, – bet man neatrodo, kad nuo to koncertas tampa geresnis. Jų fejerverkai ir lazeriai yra nuostabūs, bet kartais jie visiškai pamiršta muzika.
– Kokį geriausią koncertą pats matėte per pastaruosius metus?
– Tai įdomu, nes geri koncertai – nebūtinai atlikėjų, kurių muzika man labai patinka. Mačiau labai populiaraus reperio Kendricko Lamaro koncertą. Man labai patinka jo įrašai, bet koncertas nebuvo labai geras. Patiko prancūzų dueto „Justice“ pasirodymas – išties įspūdingas.
– Kai pradėjote karjerą, buvote vadinami paslaptingiausia britų grupe. Jūsų veidų nebuvo nuotraukose, klipuose, jūsų vardai nebuvo žinomi. Ar dabar tai neatrodo kvaila?
– Na, už to paslaptingumo tada užkibo žiniasklaida. Ir tai suveikė. Jei esi šiek tiek nepasiekiamas, tai tavo korta, kuria gali lošti. Paslaptingas mūsų įvaizdis - tik žaidimas.
Anonimiškumo strategija susiklostė netyčia. Įrašėme dainą, įdėjome į internetą ir tą patį vakarą ją jau transliavo populiarus radijo laidų vedėjas Zane’as Lowe’as.
Po trijų savaičių jau filmavome dainos klipą, nes daug kas ja susidomėjo. Smagūs laikai, pernelyg negalvojome, kaip save reklamuoti ir parduoti. Norėjome daryti ką nors, kas mums atrodė gerai, ir per daug nesigilinome. Neturėjome paskyrų socialiniuose tinkluose, žurnalistai pradėjo apie tai kalbėti, o mes tiesiog neprieštaravome.
Grupės klipas "Happy Man":
– Spėju, kad jūsų gatvėje beveik niekas neatpažįsta. Ar pasitaiko akimirkų, kai norisi būti labiau atpažįstamam, kad lengviau patektumėte į klubą ar mandagiau aptarnautų parduotuvėje?
– Jei to norisi, muzikos pasaulyje atsidūrėte dėl klaidingų priežasčių. Tai tik noras patenkinti savimeilę. Manau, mūsų veikla – visai ne apie tai. Man visiškai nesvarbu, kokia mano padėtis visuomenėje.
Manau, socialiniai tinklai visiškai pakeitė žmonių mąstymą. Jie žaidžia su žmonių baimėmis ir troškimais ir atskleidžia visas charakterio ydas, silpnybes. Pavyzdžiui, troškimą, kad tave mėgtų kiti. Dabar žmonės gyvena kaip žaidime, rinkdami taškus. Pavyzdžiui, bandydami uždirbti pinigų, rinkdami lojalumo taškus už skrydžius lėktuvu ar patiktukus internete.
O iš tiesų, kaip sakė „Apple“ įkūrėjas Steve’as Jobsas, juk viso to į kapus nenusineši. Jei įsivelsi į žaidimą, trokšdamas būti garsus, visą likusį gyvenimą apie nieką kita ir negalvosi.
– Nenorite būti žvaigždė, jums tai nedaro įspūdžio. Bet ar yra buvę akimirkų, kai sutikote garsenybę ir drebėjote iš jaudulio?
– Taip, nes tai žmonės, kuriuos gerbiu dėl muzikos. Jei muzikantai, kurių klauseisi, kai tau buvo penkiolika, prieina ir pasako, kad jiems patinka tavo kūryba, tai yra nuostabu. Ypač jei tie komplimentai nuoširdūs, nes muzikos pasaulyje daug apsimetinėjimo ir melo.
Pavyzdžiui, prieš kelias savaites grojome San Fransiske ir mūsų pasiklausyti prie scenos atėjo Kevinas Parkeris – grupės „Tame Impala“ lyderis. Jo kūryba mums padarė didelę įtaką, tad tai buvo siurrealus jausmas. Arba grupė „Kasabian“, kurios muziką mėgstu nuo paauglystės.
– Noriu baigti pokalbį klausimu apie „Brexit“. Apie išstojimą iš Europos Sąjungos Didžiojoje Britanijoje daug diskutuojama, rengiami mitingai, yra žmonių, reikalaujančių pakartotinio referendumo. Su „Jungle“ išmaišėte visą Europą. Ką jūs manote apie būsimą atsisveikinimą?
– Manau, žmonės sutrikę, bet kiekvienas turi teisę pareikšti nuomonę. Žmonės, kurie balsavo už tai, kad išstotume, balsavo prieš kažką. Jie norėjo parodyti savo poziciją, kad su kažkuo nesutinka. Nesu tikras, su kuo būtent.
Jei norėjo parodyti, kad britai turėtų kontroliuoti savo sienas, tai jau vyksta, juk Didžioji Britanija nėra Šengeno erdvėje, tai viena iš nedaugelio Europos šalių, kur atvykus reikia rodyti pasą.
Tikiu, kad reikia judėti į priekį, o ne atgal. Tikiu pasauliu be sienų.
