Linkime jums velniškai kraupaus vakaro!
10. Alina Orlova – „Nesvarbu“
Yra kas Alinos Orlovos balsą vadina verkiančiu, yra kas jį priskiria angeliško balso kategorijai, bet kuriuo atveju jis skamba kaip iš anapus. Tamsią lapkričio naktį klausytis „jei aš šokčiau pro langą tai tik lapkričio mėnesį…“ yra pats tas. Pakankamai kraupiai skamba paaiškinimas, kad lapkritį šokt pro langą reikia todėl, kad tuo metu „šaligatvis klotas nukraujuojančiais lapais“.
9. „Freaks on Floor“ – „Juoda juoda juoda juoda naktis“
Šitos dainos žodžius jos autorius Vytautas Leistrumas iš grupės „Solo ansamblis“ susapnavo. Grupė juos įdainavo savo „liūdnojo šokio“ elektronikos stiliumi, o vėliau Justinas Jarutis iš „Freaks on Floor“ dainą perdainavo stovėdamas tuščio stadiono viduryje taip gūdžiai, kad klausantis šaltą naktį ši gali pavirti iš juodos į juodą juodą juodą juodą.
8. Antis” – „Zombiai“
Ši „Anties“ klasika yra pakankamai pakili daina – zombiai atrieda atidunda su linksma nata. Bet pažiūrėkite vaizdo klipą, susuktą režisieriaus Artūro Pozdniakovo 1986 metų filmui „Kažkas atsitiko“. Kai į tave spokso balta mergina sustingusiu žvilgsniu, galandamas peilis ir ekrande bendrai karaliauja beprotystė, „Zombiai“ Vėlinių naktį gali skambėti kitaip.
7. „G&G Sindikatas“ – „Sielos nemiega naktį“
„Sielos nemiega naktį, sielos naktį lieja kulkas. Gamina kulkas, graviruoja kulkas“.
Šiurpinantis tekstas, palietęs giliausius „G&G Sindikato“ gerbėjų sielos kampus.
Nemirtingas nemirtingos grupės kūrinys tarsi sukurtas specialiai mirusiųjų sieloms pašiurpinti.
6. Mesijus x Münpauzn – „Vaistai nuo mirties“
Šiame dueto Mesijus ir Münpauzn gabale žodis „mirtis“ arba „mirti“ ištartas 37 kartus. Tai yra 12,3 karto per minutę. Bet neapsigaukite – lietuviško repo kūrinys iš tiesų yra visai linksmas, nors oda šiurpsta giliau pažvelgus į ironišką turinį apie tai, kad tik po tavo mirties išras vaistų nuo mirties. “Tavo daiktai jau aukcione tavo daiktai jau aukcione tavo daiktai jau aukcione, ir tik tada pasirodo vakcina“, – reperiai kala į galvą tą patį per tą patį, kad mažai nepasirodytų. Ir dar įkvėpia: „Iškart po tavo mirties niekam mirt nebereikės“.
5. „Katedra“ – „Kraujo kvapas“
Tai buvo vienas didžiausių hitų pakvipus laisvei devintojo dešimtmečio pabaigoje – gitaros, odinės liemenės, ilgaplaukis Povilas Meškėla plėšia „kraujo kvapas ir ugnies atšvaitai“. Nebuvo lietuvio, tuo metu nežinojusio šio teksto. Ir dabar, pasileidus šį roko (prieš trisdešimt metų atrodė, kad tai tikriausias metalas) šedevrą, sulauksi pritariančiųjų choro. Pakraupinti visus galima įsigilinus į kitus dainos žodžius: “Vakar žuvo kaimynas, čia pat pakvipo mirtimi. Šiandieną žus mano brolis, o ratas jau eina siauryn“.
4. Tomas Sinickis – „Mylimas vyras ir sūnus“
Nuo pirmo iki paskutinio žodžio daina persmelkta cinizmo, ironijos ir skaudžios tiesos. Apie tai, kaip žmogų pradedame vertinti tik per jo laidotuves. Apie tai, kaip keista būti „dėmesio centre, kai ant rankų kelia, neša ir slepia po žeme“. Kaip ironiška, kad „buvau blogas, ir staiga – aš nuostabus, geras ir brangus, mylimas vyras ir sūnus“. Tomas Sinickis yra pasakojęs, kad dainą sukūrė įkvėptas savo dėdės policininko laidotuvių. Ar reikia dar ką beprodurti?
3. „ba.“ – „Auka“
Lietuvoje nėra depresyvesnės ir melancholiškesnės grupės, kuri sugebėtų savo muzika apčiuopti sumaištį jaunų žmonių galvose, kaip Benas Aleksandravičius ir „ba.“ Pats atlikėjas yra sakęs, kad daina „Auka“ jam pačiam „yra koma“. Taigi nenuostabu, kad tūkstančiai kaip komoje, tarsi apsėsti, kiekviename “ba.” koncerte šokinėdami kartoja “aš auka” ir sugeria į save kiekvieną žodį: “Noriu aš numirt, tu supranti mane, tyliai prašau padėt stovint tamsoje“.
2. Andrius Mamontovas „Jeigu aš numirsiu“
Melancholijos princas Andrius Mamontovas yra sukūręs ne vieną ir ne du kūrinius apie mirtį, apie norą nusišauti iš ryto, apie tai, kad neišvengiamai teks savo žvakę užpūst. Bet šiurpesnės dainos už 1995-aisiais įrašytą „Jeigu aš numirsiu“ sunkiai rasi. Vis garsėjantys būgnai, kraupokas „aaa“ fone ir Andriaus žodžiai „degančiam name kažkas man užtrenkė duris, nebijok aš ten, kur nebepasiekia ugnis“ – geresnio fono Vėlinių vakarui nesugalvosi.
1. Marijonas Mikutavičius – „Aš miręs“
Marijono „Aš miręs“ pažįstamas iki skausmo. Bet nuo to skauda ne mažiau, kai užsimerkęs šaltą naktį klausaisi apie Marijoną elektrinėj kėdėj: „Mmm kaip gera būtų dabar tyliai numirti, kol nieko neturiu, nieko nepaliksiu, mano laikrodžiai lėtai vis tik tik tik tik tiksi…“ Jis pats yra pasakojęs, kad labiausiai didžiuojasi šiuo savo tekstu, nors jį kūrė būdamas itin pagiringas ir prasivalkiojęs visą naktį. Bet jokios panikos balse, net liūdesio čia nejausti, vien šaltis ir jokios vilties.
