Nuo Lilo ir Innomine iki Pusho – Lietuvos hiphopo lyderiai pastaruoju metu mėgsta savo įrašuose lieti nuoskaudą, nuovargį ir nusivylimą. Kartais – atvirai piktą, kartais – romantizuotą. Gerai žinomas reperis Omerta nėra išimtis.
Šis albumas – tai jo bandymas jau išpopuliarėjusius savo kūrinius perkelti į kitokį muzikinį foną. Visi instrumentai čia įrašyti gyvai, jokių elektroninių efektų. Lyg jaukiame koncerte, kurio klausosi šimtas ant grindų susėdusių ir kvapą užgniaužusių klausytojų.
Aranžuotės skamba gražiai – jei išimsite repavimą, atrodys, kad čia įrašas iš kokio Ievos Zasimauskaitės ar Jurgos Šeduikytės akustinio pagrojimo klube. Prie albumo prisidėjo būrys žinomų jaunų muzikantų – su SEL grojantis pianistas Kasparas Meginis, gitaristas Žygimantas Kepenis, kontrabosininkas Aurelijus Užameckis ir kiti.
Tačiau toks būdas atlikti šias dainas apnuogina ir silpnąją vietą – visos jos atrodo sukurtos pagal vieną formulę. Tai yra, Omerta susirūpinusiu balsu parepuoja apie tai, kad reikia nepasiduoti, neužsimerkti, nebijoti, tikėti, o tada priedainį uždainuoja vokalistė Ieva Lapinskaitė.
Iš pradžių įdomu – juolab kad Omerta čia sudėjo geriausiai žinomus savo kūrinius, nuo „Pažvelk“ iki „Nebijau tikėt“. Tačiau melancholiška nuotaika, kuri per šiuos dešimt kūrinių beveik nesikeičia, albumui baigiantis jau pradeda kiek varginti.
Juolab kad ir tekstai – parašyti pagal Lietuvos hiphopui būdingą gana abstraktų „aš vienas prieš visą sudėtingą pasaulį, bet aš nepalūšiu“ šabloną. Išskyrus gal dainą „Tu gali“, kur lyg ir prasimuša užuominos į patriotines temas.
Nėra abejonių, kad visa tai – labai nuoširdu, o Omerta prie šių dainų praleido ne vieną bemiegę naktį, bet kartais tiesiog norisi paklausti, ar jis niekada neišvažiuoja smagių atostogų, nenusiperka skanios ledų porcijos ar nepasidžiaugia mėgstamos futbolo komandos pergale. Jei jis bent keliose dainose pralinksmėtų, šio albumo klausytis būtų gerokai įdomiau.
Įvertinimas – 7 iš 10.
Visas albumas „Omerta Goes Acoustic“:
