Ne sykį geriausia Lietuvos roko grupe pripažintos „Freaks On Floor“ vokalistas per pastaruosius metus tapo dar labiau matomas.
Metų pradžioje jis išleido pirmąjį solinį albumą, šį mėnesį pristatė ir jau penktąjį „Freaks On Floor“ diską „Gold“, o metų pabaigoje dainuos bene žymiausioje lietuviškoje roko operoje.
J.Jaručio, atrodo, dabar pilna visur – nuo duetų su popscenos žvaigždėmis Monique ir Daddy Was A Milkman iki koncertų festivaliuose, klubuose ir uždaruose vakarėliuose.
LNK šou „Lietuvos balsas“ jis išbando dar vieną naują vaidmenį. Ir, kaip pats sako, jame jaučiasi puikiai.
– Jei prieš kelerius metus kas nors būtų pasakęs, kad dirbsite „Lietuvos balse“, būtumėte nustebęs?
– Apie tai niekada daug negalvojau. Pamenu, kai atsirado muzikiniai realybės šou, galvojau, kad jie griauna muzikos verslą. Atrodė, kad juose daugiau pašaipų, o ne muzikos. Tai pykdė.
„Lietuvos balsas“ man atrodo šou, esantis arčiau muzikos.
– Kad mokytum kitus, reikia labai pasitikėti savimi.
– Taip. Dvi savaites galvojau, tariausi su šeima, mūsų roko grupės „Freaks On Floor“ būgnininku Roku Beliukevičiumi. Pasitikėjimo savimi man visada trūksta. Bet jis auga imantis ko nors naujo.
Kiek jau teko filmuotis, supratau, kad viskas su tuo pasitikėjimu gerai. Žinau, ką noriu pasakyti ir galiu duoti dalyviams.
– Jaudinotės prieš pirmąjį filmavimą?
– Savaitę iki jo užėjo žiauri migrena. Net nesupratau, kodėl. Vos tik baigėsi pirmas filmavimas, skausmas praėjo. Turbūt viskas buvo dėl jaudulio.
Labiausiai jaudinausi dėl „aklųjų perklausų“ – klausaisi ir nematai atlikėjų, turi juos rinktis. Nerviniesi, kad nepadarytum neteisingų sprendimų. Pagalvojau, kad panašiai jaučiasi koks Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Dainius Adomaitis – kad ir kaip nuspręstum, vis tiek tave kritikuos.
– Mokytojo kėdėje pakeitėte Džordaną Butkutę.
– Apie tai išvis negalvojau. Mes – labai skirtingi atlikėjai. Kai atėjau filmuotis, ant kėdės dar buvo užrašas su Džordanos vardu. Neužėmiau jos vietos, tie pokyčiai laidoje natūralūs. Džordaną, beje, aš labai gerbiu. Ir, kita vertus, džiaugiuosi, kad ji užleido šią vietą.
– Esate roko žvaigždė, laimėjote krūvą apdovanojimų, turite žmoną ir pernai gimusią dukterį, netrukus išleisite penktą savo grupės albumą. Ar yra dalykų, kurių jums trūksta?
– Kai taip įvardyta, atrodo, tikrai nemažai. (Juokiasi.) Būnant pramogų versle niekada neatrodo, kad gana. Aš dar ir miuzikle šįmet dainuosiu.
Bet neseniai grojau Nidoje, turėjau dešimt laisvų minučių, pasivaikščiojau samanotais takeliais. Gal to labiausiai ir trūksta – laiko pabūti su savimi ir susirinkti mintis. Dabar turiu tiek reikalų, kad ramybės tikrai pasiilgstu.
– Kada paskutinį sykį teko dirbti darbą, nesusijusį su muzika?
– Dar prieš trejus metus dirbau barmenu. Aš daug ką esu dirbęs. Net „Akropolyje“ per Kovo 8-ąją gėles esu dalinęs, klausinėjęs praeivių, ar viskas jiems gerai. (Juokiasi.)
Ir šiandien būna dienų, kai prabudęs nežinau, iš kur bus pinigų artimiausiam mėnesiui. Mūsų grupė groja daug, bet daug pinigų iš to nėra.
Nuo tada, kai subūrėme grupę, žinojau, kad noriu gyventi iš muzikos, tik ilgai nežinojau, kaip tai padaryti. Maniau, kad viskas bus lengviau. Bet pradėjau iš muzikos gyventi tada, kai suvokiau, kad turiu pradėti kurti kiekvieną dieną, pats skambinti, organizuoti koncertus, save visur kišti, o ne laukti, kol manęs kam nors prireiks.
Kita vertus, darbas bare ar renginių organizatoriaus asistentu manęs neerzino. Nesu užtrenkęs durų. Gyvename mažoje šalyje, negaliu žinoti, kiek ilgai būsiu įdomus. Visada yra galimybė, kad į barą grįšiu.
– Jei laimėtumėte milijoną, ką pirmiausia pirktumėte?
– Namelį ten, kur man labiausiai patinka leisti laiką su banglente. Kol kas tai – Fuerteventūra, buvau ten du sykius. Bet galėtų būti Prancūzija ar Portugalija. Pažiemoti su šeima norėčiau Šri Lankoje, ten irgi galima vežtis banglentę. Tai – mano didžiausias pomėgis. Laimė, ir žmonos.
– Rokenrolo stereotipai – alkoholis, narkotikai ir taip toliau. Jums – 30 metų, tokio amžiaus rokeriai dažniausiai pradeda aprimti.
– Yra buvę visko. (Juokiasi.) Bet tai baigėsi, aš jau dvejus su puse metų nebegeriu alkoholio.
Supratau, kad man tai neįdomu. Karjeros pradžioje atrodė, kad tai smagu, bet atėjo laikas, kai suvokiau, jog tai nesuteikia džiaugsmo. Kai po vakarėlio tris dienas nieko nenori matyti ar kurti, kas čia gero?
Pagalvojau – ar noriu toliau švaistyti savo laiką? Ne, supratau, kad noriu judėti į priekį, o alkoholis trukdo. Man yra tekę namo keturpėsčiomis grįžti. Rokenrolo buvo per akis.
Nejaučiu pagundų, nes tvirtai žinau, ką noriu daryti. Nesakau, kad po penkerių metų nesimėgausiu taure vyno. Tai nebuvo bėda, nesirgau alkoholizmu, bet supratau, kad pasiekti to, ko noriu, nepavyks, jei kasdien ar net porą sykių per savaitę gersiu alų.
– Esate pridaręs kvailysčių?
– Nelabai. Arba to neatsimenu. (Juokiasi.) Bet niekada nenorėjau niokoti viešbučių kambarių ar griauti kelio ženklų gatvėje. Turbūt visą energiją palikdavau scenoje.
Beprotiškiausias dalykas mano gyvenime – kad aš groju muziką.
– Kitas stereotipas – kad roko dainininkai neatsigina moterų.
– Lietuva – dėkingiausia šalis būti muzikantu. Lietuviai – kuklūs. Net jei atpažįsta, paprašo autografo, man tai – tik džiaugsmas. Bet kad rašinėtų naktimis – ne. Net neatsimenu, kad kas nors panašaus būtų buvę.
Kartą manęs, visiškai blaivaus, tris kartus neįleido į klubą, kuriame pats esu dainavęs ir didžėjavęs. Kai paklausiau, kodėl, apsaugininkas atsakė – gal tu tiesiog pilka asmenybė. Na, ir gerai. Ramu.
– Tai antraštė „niekuo nesu išskirtinis“ visiškai tiktų?
– Taip. (Kvatojasi.) Na, kaip atlikėjas, manau, esu geras, dainos – irgi, neleisčiau jų, jei būtų š... Bet kaip žmogus nesiskiriu nuo visų kitų.
Vaikštau po miestą su šlepetėmis. Man visiškai nusispjaut. Esu paprastas, tik mano darbas – linksminti žmones. Bet suprantu, kad tai – tik darbas. Kitaip turbūt neturėčiau šeimos, mano žmonai būtų nelengva su manimi išbūti.
– Jai turbūt ir dabar nelengva. Kiek valandų per dieną praleidžiate su dukra?
– Pastaruoju metu stengiuosi praleisti daug. Bet todėl, kad pats jaučiu nežmonišką norą. Buvo, kad keturias dienas dukros nemačiau. Paskambinau, ji pasakė kelis žodžius – „laba diena“, „gerai“ ir „močiutė“. Pravirkau. Nė vienas koncertas manęs taip nenudžiugina.
– Sako, vaikai mėgsta sekti tėvų pėdomis. Iškeistumėte rokerio karjerą į politiko? (Justino tėvas Jonas Jarutis yra Seimo narys. – Red.).
– Nemanau. (Juokiasi.) Negali žinoti, Arnoldas Schwarzeneggeris, tapęs kultūristu, irgi neplanavo tapti politiku.
Mes su tėčiu retai matomės, stengiamės nesišnekėti apie darbą. Politika manęs niekada ypač nedomino. Labiau tikiu, kad galėčiau būti kovos už ekologiją aktyvistas, nes mane tai domina kur kas labiau nei klausimas, ar reikia pervadinti Ūkio ministeriją. (Juokiasi.) Esu apolitiškas.
– Šių metų pabaigoje su Ieva Zasimauskaite dainuosite roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Netikėtas iššūkis?
– Taip. Apsispręsti buvo net sunkiau nei dėl „Lietuvos balso“. Nė sykio nebuvau šio kūrinio pastatyme, bet pati Romeo ir Džuljetos istorija žinoma iki kaulų smegenų. Pasvarsčiau, kad galiu tam tikti ir padainuoti ne blogiau nei Kostas Smoriginas, Marijus Mikutavičius ar Mantas.
Vaidinti teatre, scenoje ar roko operoje man – tas pats. Aš ir gitara groti pradėjau tik dėl to, kad norėjau aktoriumi tapti. Štai kaip viskas apsivertė.
– Trūksta tik paveikslus piešti.
– Aš baigęs dailės mokyklą. (Juokiasi.) Kurį laiką piešiau ant banglenčių, bet dabar tam nebėra laiko.
– Romeo vaidmuo jums artimas? Esate romantiškas?
– Aha. Esu jautrus, patinka idealizuoti meilę, santykius, kad ir kaip tai keista šiais laikais. Romeo, beje, labai primena mane paauglystėje. Man jis net atrodo šioks toks nevykėlis. Visai kaip aš. (Juokiasi.)
Niekada nebuvau ilgai įsimylėjęs vienos merginos. Kai viena sakydavo, kad esu „lopas“, pradėdavau draugauti su kita. (Juokiasi.)
– Buvo svarbu, kas taps partnere?
– Buvo. Viskas gerai. Su Ieva dar nesame gerai pažįstami. Kalbėjausi keletą sykių, nudžiugau, kad ji bus Džuljeta. Švelni, miela, turi gerą humoro jausmą, o man tai svarbu.
Kol kas ją vis erzinu, kad reikės bučiuotis. Ji sako: „Ne, ne.“ O aš jai sakau – bet čia juk meilės tema. Dar pažiūrėsim. (Juokiasi.)
