Prieš dešimt metų eksperimentinės ir alternatyviosios muzikoje sužibėjęs vardas ilgai buvo laikomas soliniu kūrėjo Ryano Lotto projektu.
Prieš kelerius metus nuolatiniais grupės nariais tapo ir anksčiau su „Son Lux“ koncertavę gitaristas Rafiqas Bhatia ir perkusininkas Ianas Changas.
Kartu jie kuria muziką, nardančią tarp elektroninių garsų, roko ir net prie avangardo artėjančių eksperimentų.
Naujausiame „Son Lux“ albume, šių metų vasarį išleistame „Brighter Wounds“, skamba kelių dešimčių muzikantų instrumentai – nuo styginių grupės iki fleitų ir klarnetų, o viename kūrinyje netgi groja garsus JAV modernaus džiazo trimitininkas.
Tai – jau penktasis „Son Lux“ albumas, kurį dauguma įtakingų interneto tinklaraščių įvertino bent keturiomis žvaigždutėmis iš penkių.
Kritikų pagyros, beje, „Son Lux“ lydi visą dešimtmetį – dar 2008-aisiais, pasirodžius debiutiniam šio projekto albumui „At War With Walls & Mazes”, JAV visuomeninis radijas NPR jį pavadino geriausiais scenos naujokais.
Grupės muzika kartais lyginama ir su britų alternatyvios muzikos dievaičių „Radiohead“, ir su modernių operų kūrėjų darbais.
Ja susižavėjimo neslepia ir popmuzikos pasaulio žvaigždės – pavyzdžiui, kartu dirbti R.Lottą kvietė ir popkaralienė Beyonce, ir viena ryškiausių jaunosios kartos atlikėjų Lorde. Pastaroji netgi įrašė vokalą vienam „Son Lux“ kūrinių.
Be to, „Son Lux“ lyderis yra sukūręs ir įrašęs muziką kino filmų trilogijai „Eleanor Rigby dingimas“, kurioje vaidino žinomi aktoriai Jessica Chastain ir Jamesas McAvoy.
Į Lietuvą „Son Lux“ atvyko antrą sykį – „Lofte“ jau grojo 2016-ųjų vasarą.
Šįkart į Vilnių juos pakvietė įdomiausius nūdienos artistus į mūsų šalį kviečianti agentūra „8 Days A Week”.
“Son Lux” į sceną žengė po devintos vakaro. Prieš tai susirinkusiems lietuviams koncertavo „apšildantis“ atlikėjas. Net ir jis – kiek neįprastas mūsų šalies klausytojų ausims. Kartu su „Son Lux“ keliauja SK Kakraba – žinomas Ganos muzikantas, grojantis ksilofonu.
„Son Lux“ groja prieblandoje – puikiai tinkamoje šiai muzikai, nešančiai didelę dozę melancholijos.
Aukštas, virpantis R.Lotto balsas skamba, lyg jis būtų pakeliui į Vilniaus sceną susirinkęs visą pasaulio liūdesį.
Jo netrūksta ir grupės dainų tekstuose – ypač naujausiame albume, kuriame – per akis užuominų apie nykią žmonijos padėtį, susvetimėjimą, nieko gero nežadančią ateitį ir visus kitus dalykus, apie kuriuos, tiesą sakant, šiais laikais mėgsta dainuoti šimtai jaunų grupių.
R.Lottas yra sakęs, kad tokią nuotaiką įkvėpė ir užgriuvę apmąstymai, neseniai tapus tėvu: „Susimąsčiau, kokį bjaurų pasaulį paveldės mano sūnus“.
Tačiau muzika – išskirtinė. „Son Lux“ skamba taip, lyg į kiekvieną kūrinį R.Lottas su savo sėbrais būtų sudėję milijoną mikroskopinių muzikinių idėjų.
Kiekvienoje dainoje – daugybė mažyčių detalių, keistų garsų, sukuriančių įspūdį, jog visos jos yra sukurtos kokiam nors kino filmui.
Klausantis įrašų, gali pasirodyti, jog ši muzika, kuris dažnai atrodo gedulinga, nesutverta koncertams – ir dėl subtilių aranžuočių, ir dėl muzikos nuotaikos, kuri sufleruoja, jog „Son Lux“ geriausia klausytis vienam ir susikaupus.
Tačiau koncertas maloniai nustebino – tamsią sceną (kurioje R.Lotto veido išraišką pamatyti galėjo tik arčiausiai scenos stovintys) skrodžiant įvairiaspalviams spinduliams, „Son Lux“ sugebėjo ne kartą atrodyti net labai energingi.
R.Lottas, lyg apimtas euforijos, šoko prie sintezatoriaus, mojavo rankomis, grupės būgnininkas jau penkioliktą koncerto minutę trenkė solo, privertusį žiūrovus ploti ir rėkti, lyg per kokį sunkiojo roko koncertą.
Kartais skambesys priminė elektroninę popmuziką, kartais – net džiazą ar psichodelinį roką koncertą (pavyzdžiui, kai gitaristas leidosi į ilgą improvizaciją).
Koncertui artėjant prie pabaigos, R.Lottas rėžė prakalbą, kurios metu pats vos neapsiverkė.
„Atleiskite, apima emocijos. Aš labai gerai prisimenu mūsų ankstesnį koncertą čia“, – pradėjo „Son Lux“ lyderis.
Tada papasakojo, kaip menų fabriko kieme „Loftas“ prieš dvejus metus pamatė skulptūrą – žmogų su veidrodžiu vietoj veido.
„Dabar jos nėra, vietoj jos – šuo. A, vilkas? Tuo geriau.
Taigi, man tąkart paskambino žmona. Tiksliau, ne man, o mūsų būgnininkui Ianui, nes aš savo telefoną buvau įmetęs į balą ir džiovinau lėkštėje su ryžiais. Žinote tą triuką? Jis, beje, veikia.
Taigi, man paskambino žmona ir pranešė, kad mes turėsime sūnų. Pamenu, išėjau į lauką, pamačiau tą skulptūrą, kurios veide atsispindėjo mano veidas. Žmogus žmoguje. Tai buvo labai jaudinanti akimirka“, – šiuos R.Lotto žodžius žiūrovai palydėjo šūksniais ir plojimais.
Marga publika, nuo dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus iki grupės „Garbanotas Bosistas“ gitaristo Manto Joneikio, atrodė sekmadienio vakarą visiškai užhipnotizuota.
„Jie – nuostabūs. Iš tokio koncerto galima pasisemti daug idėjų“, – žavėjosi M.Joneikis.
Muzika, kuri primena sapną? Taip. Bet juo mėgautis galima ir kartu. Bent jau artipilniame „Lofte“ susirinkusiems žiūrovams, atrodo, tai sekėsi puikiai.
