Apie lyčių lygybę muzikos pasaulyje pastaruosius kelerius metus diskutuojama daug. Gitarinės muzikos scenoje dominuoja vyrai. Ir visiškai neaišku, ar tokia padėtis gali reikšmingai keistis.
„Norime į sceną kviesti daugiau moterų. Tačiau kai pradedame ieškoti, paaiškėja, jog jų ne taip jau lengva rasti.
Tai – sudėtinga tema. Pavyzdžiui, rokas kelis dešimtmečius labiau traukė vyrus – gal todėl, kad pradedančio roko muzikanto gyvenimas yra gana sunkus, susijęs su daugybe kelionių ankštame autobusiuke, nakvynėmis ant prišnerkštų grindų ir miego trūkumu.
Taip susiklostė, jog merginas, regis, tai vilioja mažiau“, – prieš porą metų Vilniuje surengtame festivalyje „What's Next In Music?“ svarstė vieno stambiausių Didžiosios Britanijos festivalių „Glastonbury“ vienas rengėjų Martinas Elbourne'as.
Lietuvoje padėtis – panaši. Moterų balsai garsiai skamba popscenoje, tačiau roko ir alternatyvios muzikos aplinkoje merginų suburtų grupių su gitaromis – nedaug.
Jei reikėtų staigiai paminėti bent kelias, šiuo metu kuriančias ir grojančias, į galvą greičiausiai ateitų jaunos sostinės pankės „Crucial Features“ ir pernai į sceną įsiveržusios „shishi“.
Tiesa, naujokėmis jų niekaip nepavadinsi. Visos trys muzikantės – žinomos iš kitų grupių. Būgnais grojanti Elena Neniškytė žinoma kaip savo eksperimentinių projektų „Umiko“ ir „Kotori“ lyderė, kartu su kita „shishi“ nare, bosine gitara grojančia Dominyka Kriščiūnaite, dainuojanti ir regio grupėje „Ministry Of Echology“. Vokalistė ir gitaristė Giedrė Nalivaikaitė anksčiau buvo retro muzikos dueto „Elle G“ narė.
Pastarosios virsmas grupėje „shishis“ – bene ryškiausias. Mat „shishi“ groja energingą, linksmą, lengvai ironišką muziką, klaidžiojančią tarp roko, soulo, repo, „surf“, fanko ir kitų žanrų, per šviesmečius nutolusių nuo švelnių „Elle G“ garsų.
Linksmos, šelmiškos, lengvai kvailiojančios, šiek tiek naivios ir truputį sutrikusios – toks „shishi“ įvaizdis ir muzika padėjo joms per pusantrų metų suburti gerbėjų ratą. Feisbuke šiuo metu grupę seka pusantro tūkstančio žmonių. Nedaug, bet kaip tokiai muzikai, netaikančiai į radijo stočių „Pūkas“ ar „Lietus“ eterį, visai nemažai.
Pirmąjį albumą „NA x 80“ išleidusios merginos pačios rankomis dailino jo viršelius – aksomines ir veidrodines pakuotes, puoštas drakono atvaizdu.
Prie scenos jos pastatė viršutinę plastikinio manekeno dalį, papuoštą spindinčiu rūbu, už nugaros prijungė blyksintį delfiną, mirgėjusį tai lėčiau, tai greičiau. Daugybė ženklų, kad į aplink esantį pasaulį nereikia žiūrėti pernelyg rimtai.
„Visos albumo dainos - apie mus, apie miestą, apie gyvenimą, apie nūdienos drakonus, apie tai, kas amžiais nemaru, bet pamirštama, apie esamus arba tik būsimus įvykius ir absurdą bei grožį kaip prakeiksmą, neduodantį ramybės, apie laiką ir dėmesį artimui, apie džiaugsmą ir norą judėti pilnai ir iki galo, nesvarbu kada jis“, – prieš koncertą sakė muzikantės.
Nors dėl prasto oro renginį teko perkelti iš lauko į geležinkelio stotyje įsikūrusio baro „Peronas“ vidų, susirinkusiųjų nuotaikos tai nesugadino – sprendžiant iš reakcijos, nemažai „shishi“ dainų publika jau moka atmintinai. Ypač – dainas „Cavasara“ ar „Water“, jau įamžintas vaizdo klipuose.
Nuotaikos nesugadino ir tai, kad kone kas ketvirtą dainą teko pradėti iš naujo – muzikantėms supainiojus natas, o jos pačios atrodė šiek tiek pernelyg susijaudinusios dėl to, kad apskritai reikia būti scenoje.
Nesvarbu – „shishi“ yra netobulas, bet mielas ir dėmesį prikaustantis scenos reiškinys. Su tuo nesiginčijo ir į „Peroną“ užsukęs sostinės klubo „Tamsta“ (kur šios merginos jau grojo) vadovas Arvydas Skernevičius, ir bendraminčių palaikyti atėjusi dainininkė Migloko ar grupės „Garbanotas Bosistas“ gitaristas Mantas Joneikis.
Jau kitą mėnesį grupė albumą ketina pristatyti koncertuose Lenkijoje – kur irgi tikriausiai sulauks klausimų dėl jo keisto pavadinimo.
„NA x 80 – viena pirmųjų mūsų kartu sukurtų dainų, kurios priedainis toks ir yra. 80 kartų sudainuoti „na na na“ – tai mantra, kurią galite naudoti visiems gyvenimo atvejams“, – juokėsi muzikantės.
