Tuo metu ji uostamiestyje garsėjo ir pasirodymais, kuriuose grojo britų grupės „Depeche Mode“ dainas – jos įtaka aiškiai jautėsi ir pačios „Royce“ kūryboje. Bėgant laikui, grupės ambicijos, regis, didėja – vokalistas Ilja Gun kelis sykius šmėžavo TV ekrane, naujasis albumas „Mano America“ išleistas ir vinilo plokštelėje, jo pristatymas surengtas alternatyvios muzikos ryškiausiu centru sostinėje tapusiame menų fabrike „Loftas“. Nors, reikia pripažinti, kol kas ji žinoma gana nedideliam klausytojų ratui.
„Mano America“ to tikriausiai nepaleis, nors „Royce“ skambesys čia – gerokai įvairesnis nei anksčiau. Net norisi sakyti, kad tai – labai keistas albumas. Pirmiausia todėl, kad beveik neįmanoma suprasti, kuriam žanrui jį priskirti.
Dalis šių dainų (beveik visos jos – atliekamos anglų kalba) primena ankstesnį „Royce“ skambesį. Gražiausioje albumo dainoje „Perfect Sorry“ dominuoja elektroniniai garsai, kurie priverstų pritariamai linguoti ir „Lemon Joy“ lyderį Igorį Kofą. Liūdna, melancholiška elektroninės popmuzikos baladė, kuriai tobulai tinka žemas, išraiškingas dainininko Iljos balsas.
Tačiau čia pat yra ir „Love“ – su agresyviomis gitaromis ir užuominomis į amerikietišką „grunge“ stilių, ir „Rock‘n‘Blues“, jau kvepianti klasikiniu 70-ųjų roku. O visą albumą vainikuoja „Make Me Happy“ – linksmas popkūrinys, lyg pasiskolintas iš Donato Montvydo repertuaro. Toks, kuris puikiai tiktų būti, pavyzdžiui, kokios nors „Išsipildymo akcijos“ himnu.
Kai sukuri albumą, kuris teoriškai galėtų patikti ir „Pet Shop Boys“, ir „Aerosmith“, ir Gyčio Paškevičiaus gerbėjams, kyla rizika, kad nepatiks nė vienam iš jų. Tai – didžiausia „Royce“ problema.
Kita – angliški tekstai, kurie išduoda, kad „Royce“ nariams ši kalba, švelniai tariant, tikrai nėra gimtoji. Tačiau įrašo kokybė, aranžuotės, balsas – prie to neprikibsi. Susidaro įspūdis, kad „Royce“ tiesiog reikia ramiai pasėdėti prie jūros ir apsispręsti, kokios muzikos grupė ji vis dėlto yra.
Įvertinimas – 7 iš 10.
„Royce“ daina „Love“:
