Latvijos pajūrio miestelyje Salacgyvoje sekmadienį baigėsi muzikos festivalis „Positivus“ - vienas svarbiausių Baltijos šalyse muzikos renginių, jau dvyliktus metus pritraukiantis minias melomanų ne tik iš Latvijos, bet ir iš Estijos ir Lietuvos.

Per tris dienas keliolikos tūkstančių miniai Salacgryvoje koncertavo Tove Lo, „Years & Years”, “The Prodigy”, Youngr, Jeremy Loops, “The Barr Brothers” ir kiti žinomi užsienio atlikėjai – neskaičiuojant kelių dešimčių Latvijos grupių, nuo hiphopo iki alternatyvaus roko ir elektroninės muzikos artistų.

Nuotaika dvyliktąjį sykį surengtame festivalyje – puiki, nors pro nuolatinių jo lankytojų akis nepraslydo pokyčiai.

Iš festivalio pasitraukus porai stambių rėmėjų, jame akivaizdžiai sumažėjo garsių atlikėjų. Jei anksčiau per dieną „Positivus“ buvo galima išgirsti bent penkias šešias įvairių žanrų žvaigždes, o dar ankstyvą pavakarę programoje buvo galima išgirsti „Imagine Dragons“, „Basement Jaxx“ ar  Jose Gonzalezą, šįmet latviai „sukrapštė“ po dvi tris grupes iš užsienio kiekvienai dienai – ir dažnai mažesnio kalibro nei ankstesniuose festivalio sezonuose.

Kylant atlikėjų honorarams ir organizavimo išlaidoms, festivalis patiria didelių iššūkių, tačiau jo užkulisiuose tikima, kad „Positivus“ problemos – laikinos.

Juolab kad net ir su „susitraukusia“ programa ir sumažėjusiu scenų skaičiumi latviai vis dar sugeba  pasikviesti daugiau brangių užsienio atlikėjų, nei bet kuris Lietuvos festivalis.

„Jei kitais metais programa pagerės, festivalis atsigaus“, - neabejojo „Positivus“ sutikti latvių žurnalistai.

Tiesa, jie pastebėjo ir tai, jog publikos skaičius renginyje, panašu, mažėja jau kelerius metus iš eilės. Didėjant įvairių koncertų skaičiui, o Baltijos šalių klausytojams atrandant malonumą keliauti į Vakarų festivalius, galimybė savo krašte pamatyti kelias dideles žvaigždes nebeatrodo tokia fantastiška, kaip, pavyzdžiui, prieš keliolika metų.

Sekmadienio vakarą festivalio žiūrovų nuotaiką pakėlė australai „Confidence Man“, savo kūrybą apibūdinantys kaip „kvailių šokių muziką“.

Linksmai pamišęs dainininkų duetas į sceną žengė su sniego baltumo drabužiais, lydimas klavišininko ir būgnininko, kurie mūvėjo tik glaudes ir veidus slėpė skrybėlėmis su šydais.

Komiškai fotografams pozuojantys, tobulai suderintus šokių judesius rodantys, šampaną scenoje geriantys dainininkai atlieka ironijos kupiną popmuziką ir kuria gašlių pamaivų įvaizdį – vokalistė Janet Planet nevengė koncerto metu glostyti sau tarpkojo ir pirštais trinti krūtų.

Energingai šokę, hitą „Boyfriend (Repeat)“ ir kitas žinomas savo dainas atlikę australai įkaitino prie scenos susigrūdusią jauną publiką, gerai žinančią grupės įrašus iš „YouTube“, tačiau vis tiek paliko įspūdį, jog visa tai – gerai apgalvotas pokštas, o ne muzika. Juolab kad abu vokalistai atrodo talentingesni go-go šokėjai nei dainininkai.

Tiesa, kvietimų koncertuoti grupei, kuri šiuo metu pristato savo debiutinį albumą „Confident Music For Confident People“, netrūksta – galbūt dėl to, jog ji tiesiog susirado savo nišą, kurioje nieko panašaus nėra.

Kažką per vidurį tarp popmuzikos, elektronikos ir „r'n'b“ kuriantis amerikietis buvo itin laukiamas Latvijoje. Mat jo mama – latvė, o sceninis slapyvardis Lauv latviškai reiškia „liūtas“.

„Šis koncertas man – ypatingas. Kiekvieną vasarą čia viešėdavau ir niekad negalvojau, kad kada nors stovėsiu tokioje didelėje scenoje“, - žiūrovams dėkojo Lauv.

Scenoje jis atrodo kaip kuklus, kur kas mažesnį biudžetą turintis Justino Bieberio šešėlis – kol kas išgalintis kartu su savimi vežiotis du muzikantus, neturintis jokių vaizdo efektų, didelėje scenoje atrodantis kiek pasiklydęs.

Be to, lyg ir šiek tiek išsigandęs – šokdamas netyčia išmušė mikrofoną iš stovo, po to minutę vargo, bandydamas nusivilkti džinsinį švarką.

Tačiau turintis visai mielą ausiai balsą ir rašantis gana įsimenančias dainas – tokias kaip jau minėta „I Like Me Better“ ir „Easy Love“. Grojantis klavišiniais, gitara ir kitais instrumentais.

Dar ne dabarties, bet galbūt – ateities žvaigždė. Kurianti muziką, kuri pirmiausia skirta paaugliams – jie sekmadienio vakarą ir dūko prie scenos,  vyresniems žiūrovams kantriai laukiant Nicko Cave'o Salacgryvos pušyno (festivalis vyksta vaizdingame Žvejų parke prie pat jūros) pavėsyje.

60-metis australų atlikėjas – viena ryškiausių alternatyvios muzikos pasaulio ikonų.

Pankroką, šiurkštų bliuzą, depresijos kupinas balades kuriančiam, gotikinių vaizdinių pilną romaną parašiusiam, ne vienam filmui muziką sukūrusiam dainininkui viename Australijos miestų norima pastatyti paminklą, kuriame jis nuogas sėdi ant arklio. Jo autoritetas roko muzikos pasaulyje – visiškai neginčijamas.

Popmuzikos klausytojai geriausiai jį žino dėl prieš ketvirtį amžiaus įrašyto dueto su Kylie Minogue „Where The Wild Roses Grow“, tačiau melomanai galėtų išvardyti dešimtis įsimintinų, šiurpinančių, jaudinančių, užburiančių Nicko dainų – nuo sielą virpinančio himno „Into My Arms“ iki dainos apie myriop nuteistąjį „The Mercy Seat“.

Ne tik muzikos, bet ir teatro bei kino pasaulyje beprotiškai gerbiamas australas dėl jo kūryboje dominuojančių tamsių motyvų dažnai yra vadinamas „tamsos princu“. Dėl hipnotizuojančios muzikos ir neįprastų tekstų – viena originaliausių muzikos žvaigždžių.

Pastaruosius kelerius metus jo gyvenime tamsos – dar daugiau. 2015-aisiais vienas iš jo dvynių sūnų, penkiolikmetis Arthuras, pavartojo narkotiko LSD ir nukrito nuo uolos Braitone, kuriame N.Cave'as su šeima gyveno keliolika metų.

Kitais metais N.Cave'as išleido albumą „Skeleton Tree“ - kupiną skausmo, širdgėlos, švelnumo ir liūdesio. Daug kas dainų tekstuose įžvelgė užuominą į jo asmeninę tragediją, nors pats muzikantas teigė, kad šie kūriniai – pradėti rašyti anksčiau.

Albumo įrašus dainininkas įamžino dokumentiniame filme, kuris buvo rodomas viso pasaulio kino teatruose.

Jį pažįstantys bičiuliai spėliojo, kad dainininkas apskritai užsivers ir ilgai nekoncertuos – juolab kad daug metų sklando gandai, jog gana niūriu būdu garsėjantis, žemo, gilaus balso Nickas apskritai nemėgsta savo dainų atlikti gyvai.

Tačiau jis nusprendė kitaip – nuo 2017-ųjų nuolat rengia koncertus, kuriuos jo gerbėjai vadina kone religine patirtimi.

„Žinojau, kad dirbti toliau – vienintelė išeitis. Jei prigulsiu, jau nebeatsikelsiu“, - viename interviu sakė dainininkas.

Paklausa jo koncertams – milžiniška. Netrūksta gerbėjų, kurie keliauja į kelis ar net keliolika jo pasirodymų iš eilės.

Kalbama, kad už pasirodymą Latvijoje, kurioje jau yra koncertavęs praėjusiame dešimtmetyje, N.Cave'as ir jo grupė „The Bad Seeds“ gavo du šimtus tūkstančių eurų viršijantį honorarą.

Dešimtą vakaro į sceną žengęs Nickas atrodo kaip apsėstas nežinomos gamtos jėgos – beprotiškai judantis, gaivališkai diriguojantis miniai, įtaigus kaip šamanas.

Kaip ir visuose kituose šio turo koncertuose, jam įrengtos specialios pakylos – nušokęs nuo scenos, australas atsistoja prie pat žiūrovų, braunasi tarp jų, leidžia jiems save liesti, pats griebia juos už rankų. 

Tada išsirenka vieną žiūrovą ir dainuoja, pamišėlio žvilgsniu spoksodamas jam į akis. Žiūrovus vadina „broliais“ ir „seserimis“. Klykia, blaškosi, daužo fortepijono klavišus, atrodo, net ne dainuodamas pats, o transliuodamas garsus iš kažkur kitur. Ne, nieko panašaus šiais laikais nedaro niekas kitas.

Nuo skvarbaus žvilgsnio Nicko sklinda tokia energija, jog atrodo, kad tai – ne roko koncertas, o ypatingos apeigos. Pripildytos gerai žinomų N.Cave'o dainų – nuo skausmingos „Girl In Amber“ iki pankiškai agresyvios „From Her To Eternity“, depresijos kupinų „Red Right Hand“ ir „Do You Love Me“.

Tai keistas derinys – muzika iš juodžiausių sielos kertelių, tačiau koncertas kelia euforiją – atrodo, ne tik publikai, bet ir patiems muzikantams.

Būtų sunku atspėti, ar taip yra iš tiesų, bet atrodo, kad tokie pasirodymai pačiam dainininkui yra lyg katarsis, sielą gydantis veiksmas, leidžiantis bent trumpam atsitraukti nuo patirto košmaro.

Buvo ir keistų užuominų - ne sykį Nickas į sceną iš žiūrovų minios pakviesdavo vaikus, paduodavo jiems mikrofoną ir publikos reikalaudavo ploti. Vieni mažyliai šypsojosi, kiti atrodė sutrikę.

"Saugokite savo vaikus", - lyg ir susigraudinęs šūktelėjo N.Cave'as.

Koncerto pabaigoje N.Cave'as surengė stulbinamą spektaklį - skambant itin tamsiai dainai "Stagger Lee", iš pradžių į sceną pakvietė merginą, tada - vaikiną, giliai žvelgė jiems į akis, liepė kartoti eilutę apie "velnią su šakėmis".

Tada į sceną pasikvietė net keliasdešimt žiūrovų – šėldamas kartu su jais ir tarsi mesdamas užuominą, jog šio pasirodymo metu sklinda didesnė jėga, nei neša vieno žmogaus muzika ir tekstai.

Graudų kūrinį "Push The Sky Away" jis sudainavo, laikydamas vieną apsiašarojusią merginą už rankos - dainos pabaigoje ją apkabino, o drebanti gerbėja išsisegė ir Nickui padovanojo savo auskarą.

Koncertą baigė daina "Rings Of Saturn" iš naujausio albumo - liūdna, lyriška, bet sukėlusi triukšmingų plojimų audrą. Besiskirstančių latvių akyse švietė klausimas: "Ką mes ką tik pamatėme?".

Liūdniausia tai, jog roko legenda į savo koncertą, regis, pritraukė perpus mažiau žiūrovų, nei diena anksčiau – reivo veteranai „The Prodigy“.

Vieni sakė, jog visi, kurie jau norėjo pamatyti N.Cave'ą, tai jau padarė kuriame nors Vakarų mieste ar festivalyje. Kiti – kad šįmet festivalyje itin daug paauglių, kurie apie šį dainininką nežino, tad sekmadienio pavakarę susidėjo daiktus ir grįžo namo.

Tačiau tai buvo pritrenkiantis pasirodymas, už kurį „Positivus“ festivaliui tikrai galima atleisti kitus trūkumus. Kitais metais – vėl susitikimas Salacgryvoje? Kodėl ne?