Prieš aštuonerius metus susibūrusi grupė groja kažką per vidurį tarp džiazo (būtent šio žanro atstovais muzikantai dažniausiai tituluojami), roko, elektronikos ir hiphopo.
Būtent neįprasti, fantazijos kupini hiphopo kūrinių perdirbiniai „BadBadNotGood“ išgarsino toli nuo džiazo scenos ribų – apie šią grupę susižavėję rašo „Pitchfork“, „Noisey“ ir kiti alternatyvią muziką šlovinantys garsūs interneto tinklalapiai, vadinantys kanadiečius džiazo išsišokėliais.
2011-aisiais išleistame debiutiniame grupės albume „BBNG“ skambėjo „A Tribe Called Quest“, „Odd Future“ ir kitų hiphopo meistrų kūrinių versijos, sugrotos energingu, „trenktu“ kanadiečių stiliumi.
Eksperimentas pavyko taip, kad netrukus su šia grupe jau veržėsi bendradarbiauti ryškiausi pasaulio reperiai – nuo daugybės „Grammy“ laimėtojo Kendricko Lamaro iki Ghostface Killah (kartu su „BadBadNotGood“ 2014-aisiais įrašiusio visą albumą).
Jaunai, visus džiazo rėmus ir taisykles laužančiai grupei sekasi puikiai – 2016-aisiais išleistą albumą „IV“, kuriame skambėjo ir grupės „Future Islands“ vokalisto Samo Herringo balsas, BBC radijo stotis „6 Music“ išrinko geriausiu metų disku.
Dėmesį atkreipė net ir aktualių muzikos pasaulio vardų nuolat besidairantys mados pasaulio snobai – birželį „BadBadNotGood“ grojo „Louis Vuitton“ šou, kuriame buvo pristatoma kolekcija vyrams. Tąsyk jiems plojo ir hiphopo megažvaigždė Kanye Westas – nereikia nustebti, jei netrukus išgirsime, kad ir jis panoro su šia grupe ką nors nuveikti kartu.
Tiesa, „BadBadNotGood“ jau kelerius metus nebėra reperių muzikos „pergrojėjai“ – kuria savo melodijas, kurios gerbėjus „veža“ dar labiau nei tie grupę išgarsinę perdirbiniai.
Koncertuose „BadBadNotGood“ apsieina be vokalistų – klavišininkas Jamesas Hillas (koncertuose „pavaduojantis“ tikrąjį grupės narį Matthew Tavaresą), būgnininkas Alexanderis Sowinski, bosistas Chesteris Hansenas ir prieš porą metų prisijungęs saksofonininkas Lelandas Whitty keturiese kuria savo keistą muzikos mišrainę, tikriausiai labiau patrauklią alternatyvos mėgėjams, nei vyresnei džiazo publikai.
Sprendimas pakviesti šią grupę į kelis tūkstančius žmonių sutalpinti galinčią botanikos sodo pievą Kairėnuose atrodė kiek keistas, bet šį koncertą rengianti agentūra „8 Days A Week“ (dar šįmet į Vilnių atvešianti Tove Lo, Jacką White'ą, Macą DeMarco, „Rhye“, Mosesą Sumney, „Son Lux“) jau ne pirmą sykį bando įrodyti, kad alternatyvos Lietuvoje klausosi daugiau žmonių, nei mano skeptikai.
Į „BadBadNotGood“ susirinko per tūkstantį žiūrovų – jaukiai įsitaisiusių pievoje, nekreipiančių dėmesio į įkyriai zvimbiančius uodus ir, regis, bent 70 procentų atkartojančių „Loftas Fest“ ar kito alternatyvaus miesto festivalio publiką.
Žilus plaukus šioje minioje turėjo nebent šių eilučių autorius – susidarė įspūdis, kad vyresnių džiazo mėgėjų žinia apie „BadBadNotGood“ dar tiesiog nėra pasiekusi.
„Apšildyti“ kanadiečius buvo patikėta giminingoms sieloms – džiazą, pankroką ir elektroniką derinantiems lietuvių pamišėliams „Sheep Got Waxed“, eilinį sykį trenkusiems įtaigią eksperimentų dozę.
Po pusvalandžio į sceną žengus „BadBadNotGood“, didžioji dalis iškart kėlė užpakalius nuo žolės ir būrėsi prie scenos, kur vakaro svečiai koncertą pradėjo poros minučių improvizacija, o tada pasileido groti ritmingus, švelnų elektronikos prieskonį turinčius, bet, atrodo, labiausiai į priekį būgnų ir bosinės gitaros garsų vedamus kūrinius.
Lietuviškai su žiūrovais pasisveikinęs Alexanderis netrukus turėjo progą šypsotis – žiūrovai ne tik suošdavo, prasidėjus kiekvieno kūrinio pradžiai (nežinančių grupės muzikos, regis, čia buvo tik vienas kitas), bet ir vis rikteldavo muzikantų vardus.
„BadBadNotGood“ nekuria šou – Vilniuje grojo, dar nesutemus, scenoje – negausūs šviesos efektai, po sceną čia niekas nelaksto ir nieko linksminti nesistengia, o pati muzika dažnai atrodo gana meditatyvi, puikiai tinkama filmams apie „apsipūtusius“ paauglius.
Tačiau muzikantų virtuoziškumas – neabejotinas, A.Sowinski tikrai nesugadintų reikalo ir labiausiai patyrusiems džiazo veteranams, o skambesys kartais nuvingiuoja tokiais netikėtais keliais, kad pradedi nuoširdžiai žavėtis šių kanadiečių fantazija. Kita vertus, koncerte grupės muzika atrodė kur kas artimesnė tradiciniam džiazui, nei įrašuose.
Jau koncerto pradžioje sugroję melodiją, įrašytą su kitu garsiu muzikos eksperimentuotoju Kaytranada, „BadBadNotGood“ visą vakarą nardė tarp geriausiai žinomų savo įrašų, duodami klausytojams viską, ko šie iš šio koncerto laukė.
Jauki aplinka, gaivus vakaro oras, maisto furgonai, ramybė – visa tai sudarė atsipalaidavusios sekmadienio popietės muzikos festivalyje įspūdį. Tik kalendoriuje – antradienis, čia – ne festivalis, o po šio koncerto kitą sykį į Botanikos sodą bus verta užsukti jau liepai persivertus į antrą pusę – kai čia koncertuos švedė Tove Lo, vėliau – britė Jessie Ware.
