Tada ji dingo iš akiračio – po kiek laiko paaiškėjo, kad mergina išsikraustė į Olandiją, ten įsimylėjo, susilaukė sūnaus.
Su vaiko tėvu ji nebegyvena - ir kai kurios naujo jos albumo dainos atspindi skaudžius su tuo susijusius išgyvenimus. Čia yra ir skausmo, ir nusivylimo, ir optimistinių minčių apie ateitį. Tačiau labiau nei tekstai šiame albume stebina muzika.
Pirmiausia todėl, kad migloko atrodo dar labiau nenuspėjama nei 2010-aisiais, kai tapo bohemiško jaunimo numylėtine.
Pirma albumo pusė rodo, jog migloko neprarado simpatijų jau mirusiai dainininkei Amy Winehouse -- dainos „Wild Cat“, „Childish Memo“, „Sand And Hair“ dvelkia soulu ir ritmenbliuzu, o lietuvės vokalo maniera neretai primena tragiško likimo britės.
Tiesa, Amy neleisdavo sau tokių eksperimentų – visiška laisve besidžiaugianti Miglė kai kuriuose albumo epizoduose baubia, kniaukia ir spygauja (pavyzdžiui, dainoje „We Are The Dreams“), laužydama visus stereotipus, kaip gali skambėsi popmuzikos dainininkės balsas.
Čia skamba ir švelnūs ukulelės garsai, ir užuominos į džiazą, tačiau albumui įpusėjus viskas apsiverčia aukštyn kojom.
„Cow Song“ pasigirsta elektroniniai instrumentai, o „Right One“ apskritai pakvimpa šokių muzika naktiniams klubams. Elektronika dominuoja iki pat albumo pabaigos, taip pat ir ašaromis aplaistytoje, galbūt asmeniškiausioje Miglės dainoje „Sacred Tears“.
Įspūdis – lyg išverkusi visą skausmą dainininkė pasileistų plaukus ir iki ryto dūktų šokių aikštelėje.
Nevientisas, kiek padrikas, bet labai įdomus ir nenuspėjamas albumas. Kurio išklausius netampa aiškiau, kokio būtent žanro atlikėja yra migloko. Bet būtent tokiai, neapibrėžiamai ir stebinančiai, jai labiausiai ir patinka būti.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Klipas "Sacred Tears":
