Tą patį vakarą, kai 44-erių muzikantas sostinėje gros savo geriausias dainas, Belgrade Kauno „Žalgiris“ rungiasi Eurolygos geriausiųjų ketvertuke.
Akivaizdu, kad dalis Jameso gerbėjų vietoj muzikos šįkart pasirinko krepšinį, tačiau pats J.Bluntas dėl to nesikrenta – pasiklausyto jo į areną susirinks keli tūkstančiai žmonių.
Kaip romantiško hito „You're Beautiful“ autorius 2005-aisiais pagarsėjęs Jamesas jau yra išleidęs penkis albumus.
Naujausią jų, pernai pasirodžiusį „The Afterlove“, jis pristato Vilniuje – tai jau ketvirtoji jo viešnagė mūsų šalyje.
Hitų „High“, „1973”, “Goodbye, My Lover” ir daugybės kitų populiarių dainų atlikėjas turi spalvingą biografiją – prieš išgarsėdamas scenoje jis buvo kariškis, 1999-aisiais dalyvavęs NATO misijoje Balkanuose.
Išgarsėjęs jis tapo nuolatiniu kritikų, kuriems nepatinka jo romantiška muzika, taikiniu – tačiau šauniai jiems atsikerta internete, kur nevengia pasišaipyti ir iš paties savęs.
Karjeros pradžioje jis sužavėjo ne vieną garsią moterį, tačiau dabar jau atrodo aprimęs – nors griežtai atsisako komentuoti savo asmeninį gyvenimą, yra žinoma, jog 2014-aisiais jis vedė britų aristokratų giminės dukrą Alexandriną Wellesley, pora augina sūnų.
Dar ketvirtadienį į Vilnių atvykęs dainininkas prieš pat koncertą dalyvavo tiesioginėje portalo lrytas.lt konferencijoje, kurioje atsakė ir į skaitytojų klausimus.
- Lietuvoje jau esate buvęs ne sykį. Su kuo jums asocijuojasi ši šalis?
- Pirmiausia, visada nudžiungu, nes Vilniuje jau turiu draugų, todėl smagu su jais susitikti. Be to, man tai – vienas gražiausių pasaulio miestų, turėjau laiko po jį pasivaikščioti.
Ir aš nejuokauju, nebandau įtikti – Vilnius iš tiesų yra labai gražus. Šiandien užlipau ant kalvos prie Trijų kryžių, pasižiūrėjau iš viršaus – išties ypatinga vieta. Be to, Lietuvoje tiesiog smagu groti. Aš iš Didžiosios Britanijos, o britų publika – gana šalta ir santūri. Čia – visiškai kitaip.
- Jūsų koncerto data sutapo su „Žalgirio“ rungtynių Eurolygos geriausiųjų ketverte. Kodėl jūsų koncertą verta rinktis vietoj krepšinio?
- Man atrodo, galima viską suderinti. Galima atsinešti telefoną ir žiūrėti transliaciją jame. Be to, aš atsivežiau savo grupę, puikias dekoracijas, daug energijos. Jei kas neateis dėl krepšinio – na, ką padarysi, bet mes atvykome nusiteikę atiduoti visą širdį.
- Negaliu nepaklausti apie „Euroviziją“, nes ja Lietuvoje domisi dauguma žmonių. Žiūrėjote ją šiais metais?
- Ne, nemačiau. Didžiajai Britanijai ten dažniausiai nelabai sekasi. Vis laukiu, kada mane pakvies į „Euroviziją“, paprašys atstovauti mūsų šaliai, nes sugebėčiau tai pakeisti. Kol kas pasiūlymo iš BBC nebuvo. Bet gal jie perskaitys šias eilutes, susipras ir paskambins. Aš rimtai. Aš išspręsčiau šią problemą.
- Daina „You're Beautiful“ - tokia populiari, kad turėsite ją kiekviename koncerte groti iki gyvenimo pabaigos. Jums ji nepabosta?
- Turbūt pabosta tik klausimai apie tai. Man labai pasisekė, tai – populiariausia mano daina. „The Rolling Stones“ iki šiol bando parašyti populiariausią savo dainą, o aš tai padariau jau pačioje karjeros pradžioje, dabar galiu ramiai sėdėti ir mėgautis. Iš tos dainos atnešto pelno aš nusipirkau namą, būtų kvaila, jeigu skųsčiausi.
- Ko jums labiausiai reikia užkulisiuose?
- Aš nesu reiklus. Mano pageidavimų sąraše parašyta – jokio maisto, tik alkoholis. (Juokiasi). Mėgstu alų, bet čia, Lietuvoje, jis yra gana geras, tad man pasisekė.
- Jeigu jums reikėtų apibūdinti savo gerbėjus, ką apie juos pasakytumėte?
- Mane visada sujaudina, kokie įvairūs žmonės manęs klausosi. Kartais manoma, kad didžioji dalis mano publikos – merginos, bet tai – netiesa. Vaikinų tikrai ne mažiau. Yra ir labai jaunų, ir senų klausytojų. Jau gana ilgai esu scenoje, bet atsiranda naujų žiūrovų – pavyzdžiui, dėl dainos, kurią įrašiau su šokių muzikos atlikėju Robinu Schulzu.
Žinote, aš esu buvęs kareivis, britas, o britams apskritai sunku reikšti emocijas – nebent per muziką. Politikai bando mus sukiršinti, sako, kad turime bijoti kitokių žmonių. O muzika visus suvienija. Visur, kur groju, žmonės iš esmės vienodi – nesvarbu, kokia jų odos spalva, amžius ar lytinė orientacija. Tai – muzikos magija, ji suvienija labai skirtingus žmones.
- Esate vadinamas socialinių tinklų ironijos karaliumi, nuolat šaipotės iš savęs. Ar tai – įgimtas bruožas?
- Manau, kad tai – britiškas bruožas. Ypač kareiviai – jie tarpusavyje bendrauja šiurkščiai, šaiposi, bet tai reiškia, kad jaučia vienas kitam šilumą.
Nuo septynerių metų lankiau mokyklą – internatą, kurioje ir gyvenau, nakvojau. Ten bendravimas irgi buvo labai tiesus ir nelabai švelnus – į mane jau tada kreipdavosi pavarde, o ne vardu. Tiesiog pripratau reikšti mintis tiesiai, be užuolankų.
O dabar žiūriu į socialinius tinklus ir matau, kad ten beveik visi kalba šiurkščiai. Ir man tai nekeista – tik linksma žiūrėti, kaip kai kurie žmonės į save žiūri pernelyg rimtai.
- Esate investavęs pinigų į restoraną, ar ne?
- Taip, Šveicarijoje turiu restoraną „La Vache“, jis yra slidinėjimo kurorte, keltuvo viršuje. Be to, ką tik atidariai aludę Londone, greta „Chelsea“ futbolo stadiono. Tad, kai atsibos krepšinis, atvykite į Londoną pažiūrėti futbolo, o po varžybų ateikite į barą „Fox And Pheasant“ - įpilsiu jums pintą.
Verslas nėra nuostolingas. Turiu gerą vadybininką, kuris prižiūri restoraną, kol esu išvykęs. Sekasi puikiai.
- Kuri jūsų daina – pati geriausia?
- Mano mėgstamiausia - „Same Mistake“. Apie tai, kad darau klaidas ir nebūtinai iš to mokausi.
- Turite sūnų. Ar tėvystė pakeitė jūsų įpročius, galbūt daugiau laiko praleidžiate namie?
- Nemėgstu kalbėti apie savo privatų gyvenimą. Be šeima - tai lyg tapimas suaugusiu. Sėkmė nėra pinigai ir šlovė, sėkmė yra šeima ir draugai.
- Kone visi kritikai sudirba kiekvieną jūsų albumą. Ar kaip nors į tai reaguojate?
- Jei gali ką nors padaryti – darai. Jei negali – apie tai rašai. Kas svarbiau? Man pasisekė, groju keliems tūkstančiams žmonių, ir tai svarbiau nei savo ego glostančio kritiko nuomonė. Jis nori parašyti apie tai, kas kieta ir madinga. Aš nesu madingas ir niekad nenorėjau tokiu būti. Nes rašau apie tai, kas tikra. Ir tai – kur kas svarbiau.
- Kaip save įsivaizduojate po 20 metų?
- Tikiuosi, vis dar būsiu gyvas. Kol kvėpuosiu ir judėsiu, rašysiu muziką ir dainuosiu, nes tai – geriausias būdas perteikti savo mintis.
Šis darbas – nuostabus. 14 metų gastroliuoju po pasaulį su ta pačia grupe, mes – kaip vaikai mokyklos autobuse. Tai tikrai nėra erzinantis darbas, tai – didelis malonumas. Be to, mano muzikantai – nuostabūs, dar ir labai šaunūs žmonės. Nors jiems į akis to nesakyčiau. (Juokiasi). Dėl jų scenoje esu kur kas energingesnis, mes – lyg roko grupė, nors gal to nežinantys mano, kad aš – tiesiog liūdnas vienišas vyras su gitara.
Nė neįsivaizduoju, kuo galėčiau skųstis. Na, kasdien vis kitoje arenoje tenka ieškoti dušo, bet tai – mažiausia problema.
- Koks buvo pats įdomiausias susitikimas su žmogumi, su kuriuo susipažinti padėjo jūsų populiarumas?
- Esu grojęs labai garsiems žmonėms. Pavyzdžiui, Billo Clintono fondo renginyje – buvo įdomu matyti, kaip jis dėsto situaciją, pasakoja apie pasaulio problemas.
Galėčiau čia privardyti labai žymių pavardžių, bet smagiausia yra gatvėje sutikti paprastus žmones, kurie papasakoja, ką jiems reiškia mano muzika, kokia svarbi jiems viena ar kita daina, kaip jos klausydamiesi jie galvoja apie savo artimo žmogaus mirtį ar panašiai. Tai mane sujaudina kur kas labiau.
- Tarnavote kariuomenėje. Nepanašu, kad per pastaruosius porą dešimtmečių pasaulis tapo taikesnis. Kai žiūrite TV žinias apie konfliktus pasaulyje, jus tai liūdina?
- Nemanau, kad konfliktų dabar – daugiau. Tokia žmonijos prigimtis – esame agresyvūs, pasiruošę gintis, užuot tiesiog susėdę ir pasikalbėję. Nesimokome iš klaidų, kartojame jas.
Politikai nepadeda – jie bando mus suskaldyti. Bet mums tiesiog reikia būti geriems vieni kitam. Ir viskas bus gerai.
