Tuo metu, kai popmuzikos garsenybės laikosi dietų, samdosi brangiausius dizainerius ir stengiasi kiekvienoje į socialinius tinklus įdėtoje nuotraukoje atrodyti tobulai, dainininkas Rag’n’Bone Man yra visiškai kitoks – scenoje vilki suglamžytus marškinius, kūną yra išmarginęs tatuiruotėmis, sveria gerokai per 100 kilogramų ir labiau primena baikerių klubo apsaugininką.
Be to, 33-ejų dainininkas nemėgsta pozuoti asmenukėms, ne itin noriai dalija interviu ir sako, jog gatvėje norėtų likti nepastebėtas.
Tačiau tai – jau neįmanoma. Prieš porą metų galingu balsu išgarsėjęs britas yra viena didžiausių šių laikų muzikos sensacijų. Ir panašu, kad tai tik pradžia.
Praėjusiais metais Britų muzikos apdovanojimų ceremonijoje Rory Grahamas (tikrasis Rag’n’Bone Man vardas) pelnė dvi statulėles – Metų proveržio ir Kritikų pasirinkimo.
Pastarojoje kategorijoje muzikos specialistai apdovanoja neseniai išgarsėjusį, daugiausia vilčių teikiantį atlikėją ar grupę. Atsiimti apdovanojimų Rag’n’Bone Man kilo vos išleidęs savo debiutinį albumą „Human“, kuris iš karto pakilo į populiariausiųjų sąrašo viršūnę Didžiojoje Britanijoje.
Vokietijoje vykusioje ECHO apdovanojimų ceremonijoje jis buvo pripažintas ne tik geriausiu debiutantu, bet ir geriausiu užsienio atlikėju. O šįmet Britų muzikos apdovanojimų ceremonijoje triumfavo dar sykį – kūrinys „Human“ išrinktas geriausia metų britų daina.
Kitaip tariant – dabar jis yra aukštumose, kurios dar prieš penkerius metus šiam vyrui iš vos 30 000 gyventojų turinčio Akfildo miesto net nesisapnavo.
Šiuo metu atlikėjas keliauja per Europą – jo gastrolių maršrute įrašytos net 20 valstybių. Antradienį jis pirmą kartą lankėsi Lietuvoje – dainininko koncertas surengtas Vilniaus salėje „Compensa“.
Kad Rag'n'Bone Man – ne praeities, o šių dienų žvaigždė, buvo aišku, žvilgtelėjus į žiūrovus.
Vyresnių klausytojų buvo, tačiau atrodė, kad didžiąją dalį publikos sudaro tie, kuriems iki trisdešimties, o prie scenos iš anksto brovėsi būriai vaikų. Progos pamatyti britų žvaigždę nepraleido ir keli žinomi lietuviai – komikas Paulius Ambrazevičius, dainininkė Girmantė Vaitkutė ir kiti.
Žiūrovų – kiek daugiau nei pora tūkstančių. Tiek, kad pakako beveik užpildyti „Compensa“ salės stovimą erdvę, tačiau viršutinė tribūna su kėdėmis buvo uždaryta. Kitaip tariant – teoriškai į šį koncertą buvo galima parduoti kone dvigubai daugiau bilietų, bet čia – ne Didžioji Britanija, peštis dėl bilietų į koncertą neteko.
Prieš brito pasirodymą į sceną žengė žinoma švedų ir britų grupė „Alberta Cross“.
vedo Petterio Ericsono Stakee trijulė pagrojo pusvalandį muzikos, kurią galima įvardyti kaip kažką per vidurį tarp folko ir melancholiško poproko (nors, jos pasirodymui baigiantis, buvo ir viena „griežtesnio“ skambesio daina). Šaižus, aukštas vokalas, tekstai apie prarastą meilę – žiūrovai pritariamai lingavo, bet kuo ši grupė galėtų būti išskirtinė, kol kas sunku surasti.
Pats Rag'n'Bone Man, į Vilnių po koncertų Rygoje ir Taline atvykęs antradienį, dairytis mieste neturėjo laiko. Užkulisiuose pailsėjęs ir parepetavęs dainininkas į sceną pakilo devintą vakaro – dideliam jau nekantrauti pradėjusių žiūrovų džiaugsmui.
Lietuviai jį pasitiko taip garsiai, kad po pirmųjų poros dainų britas išsišiepęs prisipažino: „Vis dar netikiu, kad galime atvykti į tokias vietas. Tai, atleiskite, sup...tai puiku. Mes – pirmą kartą Lietuvoje, o jūs mus taip gerai priimate. Aš tai tikrai vertinu“.
Grėsminga daina „Wolves“ koncertą pradėjęs Rag'n'Bone Man į sceną žengė su tipiška popmuzikos grupe – klavišiniai, mušamieji, gitaros, pritarianti vokalistė. Skambesį dar sustiprino pučiamieji.
Vaizdas scenoje – gana paprastas. Už dainininko nugaros – kelios didelės užuolaidos su ant jų išpiešta šaržuota minia. Tačiau į Rag'n'Bone Man koncertus einama pirmiausiai dėl balso.
O jis skamba taip pat gerai, kaip ir įrašuose. Žemas, sodrus, toks, ant kurio, regis, ore gali kabinti kirvį.
Džinsams ir marškiniams ištikimas britas nieko nevaidina – galbūt tai dar viena jo populiarumo dalis. Scenoje jis – paprastas vyras iš Anglijos provincijos, vis dar besistebintis, kad tokios didelės minios žavisi dainomis apie jo kasdienybę.
„Šią dainą parašiau apie savo buvusią merginą. Reikės, kad padėtumėte“, - kvatojosi Rag'n'Bone Man, pristatydamas dainą „Your Way Or The Rope“.
„The Fire“, „No Mother“, - kol kas vieną albumą ir keletą singlų teturintis dainininkas koncertuose priverstas groti kone visas savo išleistas dainas, tačiau įspūdžio tai negadina.
Gal todėl, kad „Human“ - vienas tų įrašų, kuriuose beveik nėra „vietai užpildyti“ skirtų dainų. Kone visi kūriniai – tokie įtaigūs ir įsimenantys, kad kritikai spėlioja, jog pakartoti tokią sėkmę antruoju albumu gali būti labai sudėtinga.
Tačiau kol kas britas mėgaujasi savo pergalės kelione – tiesa, nepamesdamas galvos ir nepraleisdamas progų pasišaipyti iš savęs.
„Turiu tendenciją rašyti sup...tai liūdnas dainas. Štai dar viena“, - pristatydamas kūrinį „Lay My Body Down“, leptelėjo dainininkas.
Prakaitu apsipylęs Rag'n'Bone Man koncertuose, akivaizdu, mėgaujasi kiekviena akimirka – jo balse atsispindi toks įsijautimas, kokio nesuvaidinsi.
Nuo bliuzo iki repo – šiame koncerte buvo galima skaičiuoti ir nagrinėti britui įtaką padariusius žanrus, bet rezultatas – mišinys, kuris skamba stebėtinai šviežiai ir efektingai.
Savo esminę kortą – dainą „Human“ - britas buvo pasilikęs pasirodymo antrajai pusei, bet ir be jos lietuviai pasidavė jo muzikai. Nuotaika salėje buvo puiki – atrodė, kad didžioji dalis publikos žino kiekvieną dainą.
Baigęs gastroles Rag’n’Bone Man ketina įrašyti antrąjį albumą, kurio jo gerbėjai jau nekantriai laukia. Panašu, kad jame dainininkas pateiks staigmenų – neseniai jis užsiminė, jog dainų nuotaika bus visiškai kitokia.
„Pirmas albumas buvo liūdnokas, nes atspindėjo mano jausmus tuo metu, kai kūriau tas dainas. Dabar nusiteikęs visiškai kitaip. Noriu, kad žmonės pagal mano dainas šoktų, o ne verktų“, – sakė Rag’n’Bone Man.
Kur šio dainininko sėkmės priežastis?
Pirmiausia – žemo tembro, įspūdingas balsas, kuriuo Rag’n’Bone Man pasakoja jautrias istorijas apie netektį, meilę ir gyvenime pasitaikančius išbandymus.
Be to, muzika, kurioje yra elektroninių garsų, tačiau iš esmės ji paremta senuoju bliuzu ir soulu. „Soulas“ ir „fankas“ – tai žodžiai, ištatuiruoti ant jo rankų.
Kaip ir viena populiariausių pasaulio dainininkių Adele, šis atlikėjas sėkmingai įrodinėja, kad klausytojų ausys pasiilgo tikros, gyvos, melodingos muzikos, kurios negali atstoti jokie įvaizdžio žaidimai.
Dar vienas to ženklas – šlovę Rag’n’Bone Man pelnė sulaukęs 32-ejų, tokiu gyvenimo etapu, kai karjeros dar nepadarę popmuzikos artistai dažniausiai jau būna nurašyti kaip neperspektyvūs.
Milžinu (jo ūgis – 196 cm) pravardžiuojamo Rory istorija – kaip ir daugelio žmonių, svajojusių apie muzikinę karjerą.
Nedideliame mieste augęs vaikinas dar vaikystėje susižavėjo hiphopu, repavo keliose grupėse, bet jos neprasimušė toliau vietos barų scenų.
Kai kartais tuose baruose jis pamėgindavo uždainuoti, bičiuliai sakydavo, jog Rory turi nuostabų balsą, tačiau jam pačiam sunkiai sekėsi tuo patikėti.
Prieš šešerius metus jis mėgėjiškai įrašė kelis bliuzo kūrinius savo buto tualete, nes jame buvo gera akustika. Išsiuntęs įrašą keliems muzikos vadybininkams, jis buvo pakviestas apšildyti garsios britų dainininkės Joan Armatrading koncertus.
Tai suteikė pasitikėjimo savimi – Rag’n’Bone Man pradėjo megzti pažintis muzikos verslo užkulisiuose, kol galiausiai gavo sutartį su įrašų leidėju. O tada išgarsėjo kone akimirksniu.
Visa tai jam pasirodė šiek tiek keista. Mat prieš pradėdamas profesionalią muzikinę karjerą Rag’n’Bone Man šešerius metus dirbo slaugu – prižiūrėjo žmones, kamuojamus Downo sindromo ir autizmo.
„Tiesą sakant, tai buvo šaunus darbas. Kartais jo pasiilgstu. Jei nepasisektų muzikinė karjera, tikriausiai prie to sugrįžčiau“, – neseniai sakė dainininkas.
Nors Rag’n’Bone Man mėgsta kuklintis ir sakyti, kad jis tiesiog mėgdžioja bliuzo legendą Muddy Watersą, į jo koncertus einantys žiūrovai mano kitaip.
Bilietai į brito pasirodymus išgraibstomi dar prieš kelis mėnesius, o kritikai, jei pavyks įrašyti bent kelis iš eilės sėkmingus albumus, jam prognozuoja tokią pat ryškią karjerą kaip ir Adele.
Tačiau dainininkui sunku priprasti prie pasikeitusios padėties. Bėgdamas nuo dėmesio pernai jis kuriam laikui iš Londono net grįžo gyventi į gimtąjį miestelį.
„Tačiau net ir ten kartą paštininkas atnešė gerbėjos iš Vokietijos laišką – ji į voką buvo įdėjusi plaukų sruogą“, – britų spaudai pasakojo nustebęs dainininkas.
Vienas labiausiai jį erzinančių šlovės aspektų – žmonės, kurie vos susipažinę lenda kartu fotografuotis.
„Ne dėl to atsidūriau scenoje. Man smagu pasikalbėti apie dainas ir paspausti ranką. Bet dauguma dabar net nepaklausę kiša į veidą fotografuojančius telefonus. Visa tai gana keista“, – pernai prisipažino dainininkas.
Savo asmeninį gyvenimą nuo smalsių žvilgsnių jis kruopščiai saugo, bet žinoma, kad dainininkas jau aštuonerius metus draugauja su mylimąja Beth Ruoy.
Pernai rugsėjį pora susilaukė sūnaus Reubeno.
