Neseniai jis studijoje grojo bosine gitara, padėdamas įrašyti naują hiphopo grupės „Jama & W“ diską. Be to, per pusmetį jis išleido net tris albumus, ir visi jie – gana skirtingi.
„Kibernetiniai žaislai“ yra antrasis iš jų. Kone visos čia skambančios dainos – puikiai žinomos. Mat šis įrašas – A.Mamontovo bandymas kitu kampu pažvelgti į savo buvusios grupės „Foje“ žinomus kūrinius, nuo „Kitoks pasaulis“ iki „Vaikystės stogas“.
Anot jo, kadaise juos rašydamas, įsivaizdavo elektroninės popmuzikos skambesį, tačiau „Foje“ suko į roko pusę, todėl kūriniai tada nutolo nuo pradinio sumanymo. Dabar klaida ištaisyta – anot Andriaus, šias dainas jis pagaliau įrašė taip, kaip jos ir turėtų skambėti.
Kitaip tariant – tai ir duoklė nostalgijai, ir eksperimentas. Dėl praeities ilgesio abejoti netenka – kone vien tik sintezatoriais ir balsu įrašytas albumas skamba lyg atkeliavęs iš 1984-ųjų diskotekos, kurioje karaliavo grupės „The Human League“ ir „A Flock Of Seagulls“.
Dėl eksperimento – kiek sudėtingiau. Nepasakysi, kad dainos „Laužo šviesa“ ar „Liūdesys“ čia skamba labai jau neįprastai. Tiesa, „Kibernetiniai žaislai“ įgijo daugiau agresyvumo, „Keistuolis“ – energijos, o „Vandenyje“ – tamsios melancholijos.
Yra ir netikėtumas – kas būtų atspėjęs, kad Andrius nuspręs naujai sugroti ir mažai kam žinomą instrumentinį kūrinį „Aš bėgu gaudyti drugelių“?
Tačiau šiaip susidaro įspūdis, kad šis albumas – tiesiog muzikinių raumenų mankšta pačiam Andriui, kaupiant idėjas būsimoms naujoms dainoms. Gal tuo pačiu – ir dar vienas bandymas savotiškai atsiriboti nuo „Foje“ praeities, parodant, kad senos dainos nėra šventos karvės, su kuriomis negalima žaisti.
„Kai tau 50, norisi skirti laiko tik tam, kas tau pačiam įdomu“, – yra sakęs Andrius. Šiame albume, panašu, jis tai ir daro. Ir niekas jam to negali uždrausti.
Įvertinimas – 8 iš 10.
Daina „Vaikystės stogas“:
