Kai aštuoni baltais švarkais pasipuošę vaikinai stadiono viduryje sudainavo dainą, raitydami kvapą gniaužiančius šokio judesius, internetas trumpam nuščiuvo. O paskui socialiniai tinklai pratrūko tūkstančiais nuostabos, juoko ir susižavėjimo kupinų žinučių.
Pietų Korėjos vaikinų popgrupės „Exo“ klipų peržiūros internete iškart išaugo kone dešimteriopai – žiūrovai iš visos planetos suskubo domėtis, kas yra šie dainininkai, kurie daugeliui iki tol nebuvo girdėti.
Panašaus dėmesio sulaukė ir kita olimpinių žaidynių uždaryme pasirodžiusi atlikėja – Pietų Korėjos reperė CL.
Jei iki šiol nieko negirdėjote apie šios šalies muziką, tai greitai gali pasikeisti. Pietų Korėjos atlikėjai pastarąjį dešimtmetį sparčiai veržiasi į Vakarų pasaulį. Ir atrodo, kad yra pakankamai priežasčių, dėl kurių jiems gali pasisekti.
Korėjos pop- (arba tiesiog „K-pop“) – žanras, kuriam vienas svarbiausių JAV muzikos žurnalų „Billboard“ net skyrė atskirą savo interneto svetainės skiltį.
Popmuziką, roką, elektroniką, fanką, ritmenbliuzą ir kitus žanrus sulydęs stilius Pietų Korėjoje karaliauja jau beveik tris dešimtmečius, bet pastaruoju metu juo vis dažniau žavisi ir vokiečiai, britai ar amerikiečiai.
Skaičiuojama, kad daugiau nei dešimtadalį kartų šios muzikos klipus internete peržiūri būtent amerikiečiai. JAV rengiami „K-pop“ festivaliai, leidžiami korėjiečių muzikos įrašai, juos sukurti neretai padeda žymiausi amerikiečių prodiuseriai. Ir visai nesvarbu, kad šios dainos skamba korėjiečių arba itin laužyta anglų kalba.
Viena Pietų Korėjos atlikėjo daina tapo pasauliniu hitu. 2012-aisiais muzikanto Psy įrašyta humoristinė daina „Gangnam Style“ buvo tų metų sensacija. Jos klipas – pirmasis, interneto platformoje „YouTube“ peržiūrėtas daugiau nei milijardą kartų. Dabar šis skaičius yra peržengęs tris milijardus.
Linksmus šiai dainai sukurto šokio judesius atkartoti bandė visi – tarp jų ir tuomečiai JAV bei Didžiosios Britanijos lyderiai Barackas Obama ir Davidas Cameronas.
Psy gastroliavo po visą pasaulį, jo kūrinys pasauliui padėjo sužinoti apie vieną turtingiausių Seulo rajonų Gangnamą.
Tiesa, pakartoti šios dainos sėkmės jam nepavyko, tačiau „Gangnam Style“ melodija ir dabar akimirksniu atpažįstama kone bet kuriame planetos kampelyje.
Sukurta šimtai dainos parodijų, išpopuliarėjęs Psy nusifilmavo ne viename reklamos klipe ir daugeliui išlieka Pietų Korėjos muzikos simboliu.
Todėl šalyje po olimpiados uždarymo ceremonijos net kilo šioks toks skandalas, mat daug kas tikėjosi, kad tokiame šalį visam pasauliui reklamuojančiame renginyje Psy pasirodys ir atliks savo didįjį hitą.
Olimpinių žaidynių rengėjai gūžčiojo pečiais ir prasitarė, kad atlikėjui buvo pasiūlyta dalyvauti, tačiau jis atsisakė nenurodydamas jokios priežasties. Kalbama, kad Psy tiesiog pabodo ši daina, be to, jis sulaukė nemažai kritikos, kai 2014-aisiais ją atliko Azijos sporto žaidynėse. Esą žiūrovai nusprendė, kad „kiek galima ją dainuoti“.
Kaip įrodymą, kad nesusipyko su Psy, olimpinių žaidynių rengėjai priminė faktą, jog „Gangnam Style“ įrašas skambėjo atidarymo ceremonijoje, be to, naują versiją šia proga parengė pats atlikėjas.
Tiesa, Pietų Korėjoje Psy šiuo metu nėra ryškiausia žvaigždė – šalyje knibždėte knibžda vaikinų ir merginų grupių, į kurių koncertus tūkstančiai renkasi ir Singapūre, Kinijoje (nors ši šalis dėl įtemptų santykių su korėjiečiais kurį laiką ir bandė šią muziką drausti), Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Negana to, Vakaruose buriasi „K-pop“ gerbėjų klubai, o, pavyzdžiui, grupė BTS pernai kelias savaites buvo labiausiai aptarinėjamas muzikos kolektyvas JAV socialiniuose tinkluose. Žurnalas „Time“ pernai šios grupės narius net įtraukė į 25 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.
Kuo Korėjos popsas taip žavi užsieniečius? Galima išskirti net kelias priežastis.
Pirmiausia – tai egzotika. Korėjiečių kalba (nors įrašo dainų ir angliškai) savo kūrinius atliekančios grupės įvaizdžiu dažnai skiriasi nuo vakariečių.
„K-pop“ atlikėjai garsėja įspūdinga choreografija, spalvingu įvaizdžiu, spindesiu ir iki smulkmenų ištobulintais pasirodymais.
Olimpinių žaidynių uždarymo žiūrovai tuo įsitikino – atrodė, kad net jei šalia nukristų bomba, „Exo“ vaikinai nesuklystų atlikdami sudėtingus judesius.
Visų šių grupių nariai – draugiški, mandagūs ir gal net kiek vaikiški. Nuotraukoms jie neretai pozuoja su žaislais, prisistato tik vardais (dažnai – išgalvotais), kiekvienam jų sukurta sava legenda.
Trumpai tariant, „K-pop“ žvaigždės – tai kažkas per vidurį tarp popmuzikos dainininkų ir animacinių filmų ar komiksų herojų. Jų niekas niekada nemato besikeikiančių, su cigarete rankoje, blogai nusiteikusių ar priaugusių papildomų kilogramų. Tobulas popžvaigždžių įvaizdis apgalvotas iki smulkmenų – kartais šie artistai atrodo panašesni į robotus, o ne į žmones.
Į akis krinta ir kitas išskirtinis bruožas. Panašaus žanro Vakarų popgrupėse paprastai būna 4 ar 5 nariai, o korėjiečių grupėse – bent 8, o kartais ir 12 ar 17.
Pasirodo, tai susiję su rinkodaros žaidimais. Iki 2005-ųjų ir Pietų Korėjos grupėse būdavo mažiau narių. Bet tada atsirado grupė DBSK, kurios prodiuseriai iš 18 pretendentų paliko penkis narius, tačiau kitiems trylikai kaip paguodos prizą suteikė galimybę pakaitomis koncertuoti su grupe.
Netrukus jie pastebėjo įdomų dalyką – žiūrovai susiskirstė, pamėgo ir pradėjo fanatiškai sekti pavienius grupės atlikėjus.
Verslininkai greitai sumojo, kad kuo daugiau scenoje atlikėjų, tuo didesnė bus auditorija. Ši keista logika visiškai pasiteisino – tai atspindėjo ir bilietų į koncertus, ir įrašų pardavimo rodikliai.
Nuo to laiko grupės vis didėja – rekordininkais tapo vaikinų grupė „Apeace“, kurioje šio dešimtmečio pradžioje dainavo net 21 atlikėjas. Tiesa, dabar ji kiek sumažėjusi – yra „tik“ 15 narių.
Tiesa, visi tokių grupių nariai kartu pasirodo tik ypatingomis progomis – per apdovanojimų ceremonijas ar itin svarbius koncertus.
Dažniausiai, paskirstyti į 5 ar daugiau atlikėjų komandas, jie koncertuoja atskirai – taip per vieną vakarą tos pačios grupės pasirodymą gali pamatyti kelių miestų žiūrovai. Vėlgi – gerai apgalvotas verslas.
Taip, beje, yra ir su nuo 2011-ųjų gyvuojančia grupe „Exo“ – kartais scenoje jie pasirodo devyniese, kartais – aštuoniese, o kartais – ir trise.
„Exo“ populiarumas – neginčytinas. Kai pernai grupė surengė koncertą Seulo olimpiniame stadione, visi 72 tūkstančiai bilietų į jį buvo išgraibstyti per 20 minučių. Teko rengti papildomą pasirodymą – visi bilietai irgi buvo išpirkti.
Pamišimas dėl šios grupės narių – toks, kad Seule yra taksistų, kurie pragyvena vien iš to, jog žino dainininkų gyvenamąją vietą ir už didelę sumą nuveža gerbėjas prie jų namų. Patys dainininkai dėl to niršta, bet nieko negali padaryti.
Pinigai, uždirbami populiariausių Pietų Korėjos atlikėjų, yra tokie, kad jie gali sau leisti samdytis žymiausius pasaulio popmuzikos kūrėjus ir atlikėjus. Pavyzdžiui, su šios šalies artistais jau dirbo JAV superžvaigždės will.i.am, Kanye Westas ir Snoop Doggas.
Olimpinių žaidynių uždaryme pasirodžiusi 27-erių atlikėja CL (tikrasis vardas – Lee-Chae-rin) pati anksčiau buvo populiarios merginų grupės 2NE1 narė, tačiau jau porą metų siekia tarptautinės karjeros. Ir siekia turėdama tvirtą užnugarį – jos vadybininku tapo Scooteris Braunas, taip pat globojantis atlikėjus Justiną Bieberį ir Arianą Grande.
Jokios paslapties, kad Pietų Korėjos muzikantų pastangas išgarsėti pasaulyje remia šios šalies vyriausybė, skirianti dideles sumas jų reklamai ir koncertams užsienyje rengti.
Kodėl? Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – „K-pop“ muzikos įrašų ir bilietų į koncertus pardavimas neša nemažus pinigus į valstybės biudžetą, į Pietų Korėją vilioja turistus. Šis žanras jau laikomas svarbia šalies ekonomikos sritimi.
Antroji – pastaruoju metu būtent ši muzika yra kone sėkmingiausias Pietų Korėjos būdas reklamuotis ir kurti savo įvaizdį užsienyje. Kai minios klykiančių gerbėjų susirenka į koncertus Londone, Varšuvoje, Niujorke ar Melburne, geriau ir būti negali.
Pietų Korėjos mokesčių mokėtojų pinigais netgi finansuojamos tūkstančių šios muzikos gerbėjų iš užsienio kelionės – kad jie dalyvautų „K-pop“ festivaliuose ir taip dar labiau stiprintų šio žanro, kaip augančios pasaulinės mados, įspūdį.
To nepaneigsi – „K-pop“ skambesys kasmet tampa vis populiaresnis, jo elementų į savo kūrinius jau įtraukia ir Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos žvaigždės.
Bet ne viskas šios muzikos scenoje taip gražu. „K-pop“ grupių atsiradimas – visiškai kitoks nei daugumos kolektyvų Vakarų pasaulyje.
Visas šio žanro grupes Pietų Korėjoje suburia talentų ieškantys prodiuseriai, įkūrę didelius „žvaigždžių fabrikus“.
Taip daroma ir Vakarų pasaulyje, tačiau korėjiečių būdas – kur kas ekstremalesnis.
Talentų atrankas įveikę jaunuoliai, dažnai vos 13 ar 14 metų, iškart pasirašo griežtas sutartis ir nuo tos akimirkos pradedami intensyviai ruošti žvaigždžių karjerai.
Dažnai tai trunka kelerius metus: atlikėjai apgyvendinami bendrabučiuose, kasdien repetuoja vokalą ir šokį, mokomi bendrauti su žiniasklaida, pozuoti nuotraukoms. Rūpinamasi jų mityba, stiliumi, parenkamas įvaizdis, sukuriamas vaidmuo. Kai kurie atlikėjai dėl to net meta vidurinę mokyklą.
Kai po ilgų mokymų, kurie atvirai vadinami žvaigždžių treniruotėmis, atlikėjai pagaliau išeina į sceną, jie būna išdresuoti iki smulkmenų.
Skaičiuojama, kad vieno atlikėjo parengimas prodiuserių komandai gali kainuoti net kelis milijonus eurų. Nenuostabu, kad paskui šokdami ir dainuodami jie nedaro klaidų.
Toks atlikėjų parengimas – iš pirmo žvilgsnio nieko bloga ir net kiek primena talentingų sportininkų ruošimą profesionaliai karjerai.
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį Pietų Korėją sudrebino ne viena skandalinga istorija, kai populiarių grupių nariai stengėsi iš jų ištrūkti ir padavė prodiuserius į teismą.
Taip padarė ir du buvę grupės „Exo“ nariai. Istorijos, kurias pasakoja skirtingų grupių atlikėjai, yra kone visiškai vienodos.
Prodiuseriams reikia atsiimti investicijas, todėl šių grupių nariai uždirba gana nedaug. Šį aspektą galima suprasti, nes niekas neverčia jų pasirašyti sutarčių ir pradėti „treniruočių“, o norinčiųjų tai daryti yra begalės.
Tačiau atlikėjai teisme pasakojo, kad grupėse yra virtę kone vergais. Kontroliuojama kiekviena asmeninio gyvenimo minutė, nes reikia, kad dainininkai išlaikytų nepriekaištingą įvaizdį.
Už menkiausią nusižengimą režimui skiriamos didelės baudos.
Atlikėjai jaučiasi pervargę, nes kartais turi repetuoti ištisą parą, dalyvauti TV laidose ir koncertuose, o prodiuseriai juos žemina ir stengiasi sugniuždyti psichologiškai – su paklusniais artistais dirbti lengviau.
Šie kaltinimai atkreipė Pietų Korėjos valdžios dėmesį – prieš ketverius metus šalyje išleisti įstatymai, apibrėžiantys, ko prodiuseriai negali daryti su globojamais atlikėjais. Nustatytos ribos, kad jaunesni nei 19 metų dainininkai gali dirbti ne daugiau nei 40 valandų per savaitę, o atlikėjai iki 15 metų be tėvų leidimo negali būti verčiami repetuoti po 18 valandos.
Be to, draudžiama versti nepilnamečius scenoje vilkėti seksualius drabužius, atlikti erotiškus judesius.
Ar tai ką nors pakeitė? Kur sukasi milžiniški pinigai, visada atsiranda būdų apeiti įstatymus, o norinčiųjų dėl populiarumo iškęsti bet ką niekada netrūks.
Aišku viena: su „Exo“ ir CL susitikti žiemos olimpinių žaidynių uždarymo užkulisiuose norėjo ir JAV prezidento Donaldo Trumpo dukra Ivanka, ir būriai olimpiečių, nuo auksą laimėjusios JAV snieglentininkės Chloe Kim iki sidabrą pelniusios rusų ledo šokėjos Jevgenijos Medvedevos, kurios abi prisipažino esančios didelės šių atlikėjų gerbėjos.
Korėjiečiai įsitikinę – tik laiko klausimas, kada „K-pop“ muzika užkariaus viso pasaulio ausis. Žiūrint olimpinių žaidynių uždarymą niekas nebūtų drįsęs lažintis, kad taip nenutiks.
