Tada jie įkūrė savo grupę N.E.R.D., irgi sulaukusią didelės sėkmės. Ji 2005-aisiais iširo, bet po kelerių metų sugrįžo - „No One Ever Really Dies“ yra penktasis grupės albumas.
Ph.Williamsas, beje, per pastaruosius dešimt metų spėjo padaryti ir puikią solinę karjerą - milijonai žino jo hitą „Happy“ ar su grupe „Daft Punk“ įrašytą dainą „Get Lucky“.
N.E.R.D. muzika - kiek kitokia. Jei kituose savo darbų frontuose šie talentingi džentelmenai daugmaž laikosi popmuzikos taisyklių, čia suteikia visišką laisvę savo fantazijai. Iš esmės tai, ką jie įrašė šiame albume, yra fanko ir hiphopo derinys, bet į jį dar prikimšta regio, elektroninės muzikos, ritmenbliuzo, net roko ir psichodelikos elementų.
Būtina paminėti žinomus N.E.R.D. svečius ir itin kūrybingą jų išnaudojimo būdą. Jau pirmame albumo kūrinyje „Lemon“ seksualiai repuoja viena popmuzikos princesių Rihanna, o dainoje „Lifting You“, kuri skamba lyg parašyta surūkius kilogramą Kalifornijoje legalizuotos marihuanos, uždainuoja paauglių dievukas Edas Sheeranas.
Dainoje „Rollinem'“ savo su niekuo nesupainiojama maniera repuoja garsaus dueto „Outkast“ narys Andre 3000, o e energingai kratyti visą kūną įkvėpsiančioje „Don't Don't Do It!“ - šių dienų JAV repo scenos lyderis Kendrickas Lamaras.
„Disco“ eros akivaizdžiai įkvėptame kūrinyje „ESP“ pasigirsta Ph.Williamso vizitine kortele tapęs falcetas, bet šiaip tai - albumas, kurio kiekvienoje minutėje yra netikėtų garsų ir posūkių.
Daugiau nei du dešimtmečius praleidę muzikos versle, Pharrellas ir Chadas toliau rodo, kad tebeturi kalną vaizduotės, o N.E.R.D. - vienas geriausių būdų ją parodyti.
Įvertinimas - 8 iš 10.
N.E.R.D. ir Future klipas „1000“:
