Elektroninę muziką, roką, bliuzą ir kitus žanrus derinanti grupė, kuri gyvuoja jau 38 metus, pramogų pasaulyje užima ypatingą vietą.
Jos įrašai parduoti daugiau nei 100 milijonų egzempliorių tiražu, jos kraityje - dešimtys populiarių dainų, jos gerbėjai - atsidavę fanatiškai.
Kartais dainininko Dave'o Gahano, pagrindinio dainų kūrėjo Martino Gore'o ir klavišininko Andy Fletcherio trijulė vadinama labiau religija nei muzikos grupe - kone kiekvienoje pasaulio šalyje tūkstančiai gerbėjų domisi jos kūryba, kolekcionuoja su grupe susijusius suvenyrus, tatuiruojasi „Depeche Mode“ ar jos dainų pavadinimus, per kiekvienas gastroles stengiasi pamatyti ne vieną, o bent kelis koncertus.
Taip yra ir Lietuvoje - „Depeche Mode“ gerbėjai į koncertą rinkosi, pasidabinę grupės marškinėliais, nusiteikę džiugiai, mieste buvo rengiamas ir jau tradicija tapęs koncerto pratęsimo vakarėlis.
Tai jau ketvirtoji grupės viešnagė mūsų šalyje. Vilniuje ji grojo 2001, 2006 ir 2013 metais. 2009-aisiais turėjęs vykti grupės koncertas sostinės „Žalgirio“ stadione buvo atšauktas dėl vokalistui D.Gahanui diagnozuoto šlapimo pūslės auglio.
Į koncertą buvo išgraibstyti beveik visi bilietai – ketvirtadienio popietę buvo galima įsigyti tik per 100 eurų kainavusius bilietus į ne pačias geriausias sėdimas vietas.
Pasirodymas Lietuvoje - pasaulinių gastrolių, kuriose grupė pristato pernai išleistą 14-ąjį albumą „Spirit“, dalis. Pernai gegužę prasidėjusios gastrolės baigsis šios vasaros pabaigoje.
Beje, dar 2016-ųjų pabaigoje jas skelbdami, „depešai“ patampė lietuvių nervus – iš pradžių mūsų šalies pavadinimas nebuvo įtrauktas į maršrutą. Tačiau pernai paaiškėjo, kad „Depeche Mode“ vis dėlto atvyks – turui persiritus į antrą pusę.
Į Vilnių grupė privačiu lėktuvu iš Rygos atskrido trečiadienį popiet - trimis valandomis anksčiau nei planuota.
Prie miesto centre esančio viešbučio „Kempinski“ jos laukė būrelis gerbėjų, tačiau autografų ir asmenukių medžiotojams teko nusivilti. Lengvais drabužiais apsivilkę muzikantai sningant nesidairė ir iš automobilių skubiai nužingsniavo į viešbutį.
Kaip Lietuvoje jie leido laisvą laiką - paslaptis.
„Kitaip nei kai kurie kiti atlikėjai „Depeche Mode“ - visiškai savarankiški, visomis savo viešnagės detalėmis rūpinasi patys. Nėra paprašyta jokių ekskursijų, nebuvo ir kitų su laisvalaikiu susijusių pageidavimų“, - sakė koncerto rengėjai.
„Depeche Mode“ legenda – ilga ir spalvinga. Nuo kuklios pradžios ir gana paprastų sintetinės popmuzikos dainų iki grupės šedevrais laikomų albumų „Music For The Masses“, „Violator“ ir „Songs Of Faith Devotion“, išleistų praėjusios amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje.
Nuo užuominų į sadomazochizmą iki dainininko Dave'o Gahano kritimo į pavojingą narkotikų liūną, bandymo nusižudyti, infarkto ir klinikinės mirties, kai dėl narkotikų kokteilio jam buvo dvi minutes sustojusi širdis.
Grupės kūryboje, net kai pagal ją norėjosi šokti, niekada netrūko tamsos. Netrūksta jos ir šiandien, kai „Depeche Mode“ atrodo gerokai aprimę.
D.Gahanas ir kadaise prieš koncertą du butelius vyno išgerdavęs M.Gore'as dabar – blaivininkai, kurie laikosi sveiko gyvenimo būdo.
Jų grupė kartais primena gerai subalansuotą verslo korporaciją, o ne gaivališką muzikos reiškinį, kokiu „Depeche Mode“ buvo galima pavadinti 1994-aisiais.
Visi trys grupės nariai gyvena skirtinguose miestuose – D.Gahanas ir M.Gore'as JAV, A.Fletcheris liko Didžiojoje Britanijoje.
Kas kelerius metus jie užsidaro įrašų studijoje, įrašo naują albumą, o tada maždaug pusantrų metų koncertuoja visame pasaulyje.
Fanatiška gerbėjų armija nemažėja, nors skeptikai sako, kad paskutinis išties nuostabus „Depeche Mode“ albumas buvo prieš ketvirtį amžiaus išleistas „Songs Of Faith And Devotion“.
Tiesa, pernai pasirodęs „Spirit“ vadinamas sugrįžimo prie geresnės formos – po dviejų iš eilės ne itin įkvepiančių darbų.
Dar skeptikai bamba, kad muzikantai sensta, o 55-erių D.Gahanas esą jau kartais atrodo kiek juokingai, scenoje raitydamas seksualius judesius, sukiodamas mikrofono stovą ir dėvėdamas tas pačias aptemptas kelnes, kaip ir prieš tris dešimtmečius.
„Neįsivaizduoju, kad grupėje „Depeche Mode“ tebebūčiau, sulaukęs 70-ies. Tai būtų baisu. Bet ši grupė įtraukia ir nepaleidžia“, - pernai britų žiniasklaidai prisipažino D.Gahanas.
Tame pačiame pokalbyje jis prasitarė ir apie tai, apie ką seniai sklando gandai - „Depeche Mode“ tikrai nėra patys geriausi draugai.
Net interviu britų spaudai jie davė skirtinguose viešbučiuose – kol D.Gahanas kalbėjosi su vienais žurnalistais, M.Gore'as ir A.Fletcheris tai darė kitame miesto gale.
„Jie (Martinas ir Andy) turi savo pasaulį, ir aš kartais nesijaučiu jo dalimi“, – prisipažino D.Gahanas.
„Depeche Mode“, kurios muziką būriai gerbėjų Lietuvoje įsimylėjo dar sovietmečiu, viešnagė mūsų šalyje jau neatrodo toks stebuklas, kaip 2001-aisiais, kai grupė pirmą sykį grojo Vingio parke.
Per šiuos 17 metų lietuviai jau matė daug ryškiausių pasaulio žvaigždžių. Ir vis dėlto „depešų“ viešnagė yra įvykis – vien dėl išskirtinio šios grupės vaidmens.
Vieną šios grupės kūrinių dainavo net legendinis kantri muzikos atlikėjas Johnny Cashas, o jos muzikos įtaką pripažįsta šimtai šių dienų jaunų atlikėjų.
Paradoksas, bet Didžiojoje Britanijoje yra kiek kitaip. Vokietijoje ar Italijoje „Depeche Mode“ groja stadionuose, o gimtinėje turi tenkintis arenomis.
Kai trečiadienį Londone vyko Britų muzikos apdovanojimų ceremonija, „depešai“ ją per televizorių stebėjo Vilniuje. Nominuoti jie nebuvo, nors pernai išleido naują albumą ir neabejotinai yra viena populiariausių britų grupių už gimtinės ribų.
Kalbama, kad britai tiesiog neatleido grupei prieš 37 metus išleistos kvailokos dainos „Just Can't Get Enough“ ir niekada į ją nebežiūrėjo rimtai.
„Depeche Mode“ į sceną Vilniuje žengė 21 valandą – po „apšildančios“ JAV grupės „Black Line“, įkurtos buvusio žinomo kolektyvo „Nitzer Ebb“ lyderio Douglo McCarthy, pasirodymo.
Gerbėjai į areną plūdo jau nuo pusės septynių vakaro – daugelis jų skubėjo užsiimti vietą kuo arčiau scenos ir iš jos nesitraukė dvi valandas.
Užgesus šviesoms, minia pradėjo šaukti, ploti ir klykti – į sceną netrukus išėjus muzikantams, triukšmas išaugo trigubai.
Jau pirmos koncerto minutės parodė, kad „Depeche Mode“ nuo praėjusio turo beveik nepasikeitė. Muzikantų veiduose padaugėjo raukšlių, bet jų koncertai išlieka beveik tokie pat.
D.Gahanas ir toliau laksto po sceną, dramatiškai tiesdamas rankas į žiūrovus, kraipydamas užpakalį ir hipnotizuodamas šamaniškais judesiais. M.Gore'as ir toliau atrodo labai įsijautęs ir šiek tiek susirūpinęs, A.Fletcheris ir toliau mojuoja rankomis, nelabai stengdamasis vaidinti, kad groja klavišiniais.
Scenografija – ne itin įspūdinga. „Depeche Mode“ vežiojasi didelį ekraną, kuriame rodomi animaciniai vaizdai, nufilmuotas D.Gahanas, išskrendantis į kosmosą, fantasmagoriškai apšviesta karvė, kiaulė ir kiti gyvuliai (per dainą "Enjoy The Silence"), liūdno transvestito kasdienybė ("Walking In My Shoes"), puiki šokėjų pora ("In My Room"), gyvi koncerto vaizdai.
Bet, pavyzdžiui, prieš 12 metų vykusio turo „Touring The Angel“ metu scena atrodė kur kas įspūdingiau.
Panašu, jog patys „depešai“ suvokė, jog iš esmės į jų koncertus einama dėl galimybės dar kartą išgirsti dainas, dėl kurių minios eina iš proto, o visa kita – tik nelabai svarbios detalės. Arba tiesiog nusprendė kai kur sutaupyti ir uždirbti daugiau pinigų.
Tiesa, parinkti tas dainas – ne taip paprasta. Kaip lrytas.lt yra sakęs M.Gore'as, prieš kiekvieną naują turą dėl to jiems skauda galvą – juk yra mažiausiai keliolika senų dainų, kurias privalu groti, kitaip gerbėjai tiesiog nesupras.
Ne išimtis ir Vilnius – pradėję koncertą naujojo albumo daina „Going Backwards“, „depešai“ iškart pradėjo keliauti į praeitį – grodami didelį džiaugsmą gerbėjams keliančias „It's No Good“, „Barrel Of A Gun“, „A Pain That I'm Used To“, „World In My Eyes“.
Dar viena naujausio albumo daina „Cover Me“ pasigirdo tik po pusvalandžio. Iš viso į koncerto programą įtrauktos tik trys „Spirit“ dainos (tarp jų – singlas „Where's The Revolution“).
Užtat yra „Walking In My Shoes“, iki šiol nuostabiai svaiginanti „Enjoy The Silence“, ekskursija į tolimą praeitį „Everything Counts“, visą minią iškelti rankas ir mojuoti užvedanti „Never Let Me Down“ (būtinas kiekvieno koncerto ritualas).
Yra ir pora koncerto dalių, kuriose D.Gahanas eina pailsėti, o porą kūrinių sudainuoja M.Gore'as – proga atsikvėpti ir žiūrovams, nes šios dainos be išimčių būna lyriškos ar bent jau šiek tiek ramesnės (Vilniuje publika gavo "Home" ir "I Want You Now").
Žodžiu – geri veikianti, nesikeičianti formulė. Kurioje netrūksta dainų, „Depeche Mode“ gerbėjų gyvai girdėtų jau daug sykių.
Tačiau kiekvieną kartą jos sukelia daug emocijų – mat „Depeche Mode“ muzika tiems, kurie ją myli, yra ne pramoga, o kasdienė duona, susijusi su daugybe svarbių prisiminimų ir gyvenimo situacijų.
Vilniuje tai buvo matyti atėjusių akyse. Yra nedaug grupių, kurios net ir penkiasdešimtmečius priverčia elgtis ir jaustis kaip vaikus – rėkti, kelti į viršų rankas, mojuoti ką tik nusipirktais marškinėliais.
Net tada, kai grupei ne viskas sekasi. Nežinia kodėl, bet koncerto pradžioje (ypač per dainą "Precious") atrodė, jog D.Gahanas dainuoja visai ne tas natas, kuriomis šie kūriniai parašyti.
Bet viską atpirko energija. Prakaitu apsipylęs D.Gahanas paneigė visas skeptikų kalbas – minią valdyti jis sugeba taip, kaip tikinčiuosius – retos iškalbos ir talento kunigas.
Salėje ir taip buvo karšta - temperatūra grupės prašymu buvo keliais laipsniais didesnė nei įprasta. Pridėkite tai, kad žiūrovų buvo tiek, jog jie stovėjo susispaudę kaip žuvys skardinėje, ir aišku, kodėl kartais galėjai pasijusti kaip pirtyje.
Dar karščiau pasidarė koncerto pabaigoje, kai grupė pradėjo šaudyti sunkiąją artileriją - pabaigai pasilikę "Never Let Me Down", o tada grįžę ir dar skėlę "A Question Of Time" ir, žinoma, gaivališkąją "Personal Jesus".
Bisui sugrįžęs D.Gahanas iš savęs išspaudė viską, ką galėjo - raitėsi, lakstė, kaišiojo liežuvį, susigriebė už tarpkojo, kėlė rankas, ragindamas visus stotis.
"Vilniau, jūs tikrai garsūs", - koncerto viduryje, kai žiūrovai ir pasibaigus dainai minutę dainavo jos motyvą, stebėjosi D.Gahanas.
Atėjus metui atsisveikinti, visi trys "depešai" šypsojosi - sprendžiant iš to, kaip ilgai lankstėsi D.Gahanas, tikrai nuoširdžiai.
Ten, kur grupė nesublizgėjo, pasistengė žiūrovai - tokio užsidegimo ir energingo palaikymo Lietuvoje sulaukia tikrai ne kiekviena čia apsilankanti žvaigždė.
Ar tai – geriausias „Depeche Mode“ koncertas, kokį galima pamatyti? Ne. Beveik metus keliaujanti grupė (išskyrus širdį išsiplėšti pasiruošusį D.Gahaną) kartais atrodė tiesiog „atidirbanti“ savo pinigus – sunku prisiversti scenoje eiti iš proto, kai tą patį daryti šiose gastrolėse tenka 129 kartus.
Bet jei esate pardavę sielą „Depeche Mode“ muzikai, šis vakaras - vis tiek nuostabus. Vien jau dėl didelės minios į vieną salę susirinkusių bendraminčių. Net jei D.Gahanas kada nors į sceną sumanys eiti, pasiramsčiuodamas lazdele, bus norinčių jo klausytis, jei jis dainuos „Black Celebration“ ir „Personal Jesus“. Ir tai teisinga. Ši grupė to tikrai nusipelnė.
