„More than you know“ autorė atskleidžia asmeninę patirtį, kurią sudėjo į dainos tekstą ir siekia perduoti klausytojams.
– Kaip gimė tavo ir GeraiGerai kūrinys „More than you know“?
– Dainos melodija atsirado gana greitai ir paprastai dirbant su Viliumi studijoje. Nuo pat pradžių labiausiai mane patraukė dainos ritmika su rytietiškais motyvais, taip pat hip hop, elektroninės muzikos elementais. Ritmas visiškai prikaustė nuo pat pradžių. Vilius kūrė muziką, o aš tekstą.
– Kaip sugalvojote, kad priedainis tebus motyvas „u-u u-u“?
– Iš tikrųjų, sunkiausia buvo sukurti priedainį, nes norėjome nesudėtingai įsimenančio, ir padainuojamo iš pirmo karto, bet kad ir kaip dėliojome žodžius, nė vieni „neprilipo“. Keletą dienų iš eilės susitikę studijoje dėliojome skirtingus dainos teksto variantus ir tiesiog pradėję niūniuoti „u-u u-u“ supratome, kad tai ir bus mūsų priedainis. Toks priedainio motyvas liko ir skambėjo galvoje ilgam, todėl ir palikome jį būtent tokį. Įsimintinumą patvirtino ir „Eurovizijos“ atrankinių laidų žiūrovai. Žmonės aktyviai komentavo ir išsakė savo nuomonę apie dainą – daugeliui šis kūrinio momentas tiesiog labai patinka ir jo norisi klausytis dar ir dar kartą iš naujo.
– Kuo išskirtinė ši daina „Eurovizijos“ kontekste?
– Manau, svarbiausia, kad „More Than You Know” yra kurta mūsų pačių, o ne užsienio prodiuserių, todėl mums patiems ji artima. Kūrinys turi išskirtinį skambesį bei formą – tai nėra standartiška eurovizinė daina, o dabar dar ir turime naują, Viliaus pakeistą aranžuotę, kurioje atsirado ryškesnė kulminacija.
Nuotaika keičiasi einant iš vienos dalies į kitą: dainos padžia duoda nenuspėjamą mistinį prieskonį, vėliau, stiprėjant ritminiam judėjimui, ir nuotaika tampa aštresnė, veržlesnė, tiesiog sunku išstovėti vienoje vietoje, o artėjant dainos pabaigai ir kulminacijai pasijunti lyg stovėtum elektroninės muzikos koncerte, kur pačios kojos juda pagal ritmą, o tai būdinga nedaugeliui eurovizinių dainų.
– Ar turi vilčių su šia daina patekti į didžiąją „Euroviziją“ Portugalijoje?
– Tikrai taip. Manau, kad svarbiausia yra neieškoti eurovizinės dainos formulės ir nebandyti įtikti visiems iš eilės.
Reikia tikėti savimi, savo vizija ir kūriniu, tada jis tikrai gali eiti toli, laimėti konkursą Lietuvoje ir iškeliauti atstovauti savo šalį didžiojoje „Eurovizijoje“. O ir pati daina, ypač jos kulminacija, gali nustebinti klausytojus, todėl potencialo joje tikrai yra. Esi dainos teksto autorė.
– Kokią istoriją pasakoja šis kūrinys?
– Dainos tekstas kalba apie tai, kad ne visada viską matome taip, kaip yra iš pirmo žvilgsnio, ir kartais reikėtų žvelgti šiek tiek giliau. Mums vykstantis dalykai ar patiriamos žmonių reakcijos tik slepia tam tikrus vidinius išgyvenimus ir priežastis. Būna situacijų, kai liekame nepastebėti, o gal ir tyčia ignoruojami, bet kiekvienas iš mūsų turime savo istoriją.
Pažvelgę vieni kitiems į akis galime pamatyti daugybę gyvenimo nuotykių, smagių ar liūdnų istorijų, tik kartais taip ir pralekiame net nepakėlę akių nuo šaligatvio ar mobiliųjų. Tai truputėlį gąsdina ir norisi, kad žmonės dažniau matytų vienas kitą ir nebūtų abejingi vienas kitam.
– Ar tą supratai per asmeninę patirtį?
– Taip, būtent, per skaudžią asmeninę patirtį. Būdama paauglė, tik „šviežiai“ pradėjusi veiklą viename kolektyve buvau engiama ir iš manęs nuolat šaipėsi viena mergina. Kiekvieną kartą atėjusi į repeticijas girdėdavau kandžias replikas apie savo išvaizdą, elgesį, dainavimą – viskas jai nuolat kliuvo.
Tikrai tuo metu nebuvau iš drąsiausių žmonių, toks užgauliojimas man buvo skaudus. Jaučiausi labai blogai, galvojau, kaip susidraugauti, palikti patį geriausią įspūdį, stengiausi kuo greičiau išmokti dainas, bet viskas tiesiog krisdavo iš rankų kaskart išgirdus į save nukreiptą žodžių ataką.
Galiausiai nė nebenorėdavau eiti į repeticijas ar apskritai dalyvauti šioje veikloje, nes net negalėjau atsipalaiduoti ir būti savimi. Kol vieną dieną atėjusi į repeticiją išgirdau, kad toji mergina mirė.
Tai buvo visiškai netikėta ir tiesiog ėmiau galvoti, kad galbūt ji sirgo ir tai žinodama buvo prislėgta ir taip jau atsitiko, kad savo pyktį išliejo ant manęs. Juk būna, kad žmones užvaldo vidiniai demonai, o kartais tai tiesiog mūsų reakcija į aplinkinius ir mus supantį pasaulį. Būtent tada pradėjau į viską žiūrėti giliau nei matosi išorėje.
