Prieš beveik penkis dešimtmečius susibūrusi grupė vadinama vienais elektroninės muzikos pradininkų. Jos albumai „The Man-Machine“, „Autobahn“, „Radioactivity“ padarė įtaką šimtams garsių pasaulio muzikantų. Savo laiku nuo „Kraftwerk“ idėjas nusirašinėjo ir Davidas Bowie, ir „Depeche Mode“ - ir visiškai to neslėpė.
Dviejų turtingų šeimų vaikų, Ralfo Hutterio ir Floriano Schneiderio, Diuseldorfe suburta grupė aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sukūrė savo skambesį ir estetiką.
Elektroninius garsus jie derino su gyvų instrumentų skambesiu, rašė matematiškai tikslią, kartais – gana gana monotonišką muziką, padėjusią pagrindus šių dienų elektroninei muzikai. Pavyzdžiui, vienas garsiausių grupės kūrinių „Autobahn“ trunka daugiau nei dvidešimt minučių – iš esmės tai yra gana vienodas, hipnotizuojantis, pats save atkartojantis kūrinys, perteikiantis pasivažinėjimo greitkeliu atmosferą.
Tačiau tai nesutrukdė kūriniui (tiesa, sutrumpintai jo versijai) 1975-aisiais pakilti į populiariausiųjų dvidešimtukus JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Priežastis? Nieko panašaus pasaulis tuo metu nebuvo girdėjęs.
Grupės kūrinys „Radioactivity“, pasakojantis apie atominės energetikos pavojus, daina „The Robots“ su rusišku tekstu „aš tavo tarnas, aš tavo darbininkas“, pirmąja pasaulyje elektroninės muzikos balade laikomas kūrinys „Neon Lights“ - visa tai yra reikšminga XX amžiaus muzikos istorijos dalis.
Joje yra net anekdotų – pavyzdžiui, dar 1978-aisiais grupė įrašė dainą „The Model“, kuris jai pačiai atrodė kvailokas popmuzikos kūrinys. Tačiau jį pamėgo britų radijo didžėjai – po ketverių metų išleistas atskirai, kūrinys pakilo į pirmąją Didžiosios Britanijos „topų“ vietą, o po poros dešimtmečių įgijo antrą kvėpavimą, kai naują, „metalinę“ jo versiją įrašė vokiečių grupė „Rammstein“.
Grupės įvaizdis – atskira tema. Griežto kirpimo drabužiai, kuo mažiau judesių ir, šiukštu, jokių scenoje rodomų emocijų – šio principo „Kraftwerk“ laikosi griežtai.
Nepasikeitė jis, ir byrant grupės sudėčiai – šiuo metu joje groja tik vienas iš įkūrėjų, 71-erių Ralfas Hutteris. Žmogus, labai retai duodantis interviu, už akių vadinamas diktatoriumi, dievinantis dviračių sportą – todėl vienas grupės albumų yra skirtas lenktynėms „Tour De France“, o suvenyrų stende Kaune buvo galima įsigyti ir dviratininkų pirštines su grupės simbolika.
Apie „Kraftwerk“ sklando daug legendų. Pavyzdžiui, kad Ralfas ir kiti trys dabartiniai grupės nariai (kurių vardų išvardyti negalėtų ir kai kurie prisiekę gerbėjai) scenoje tik stovi palinkę prie kompiuterių ir instrumentų, bet iš esmės gyvai nedaro nieko – na, išskyrus keliose dainose skambantį vokalą (kuris skamba, švelniai tariant, ne itin įspūdingai).
Esa visa muzika meistriškai sudėliota ir su vaizdo projekcijomis suderinta iš anksto, o eidamas į „Kraftwerk“ koncertą iškart susitaikai su mintimi, kad matai konceptualų spektaklį, kuriame gyvas grojimas visiškai nėra svarbu.
Kita legenda skelbia, kad grupė jau daug metų sutinka pozuoti tik vienam fotografui, kuris vėliau iš padarytų nuotraukų rengia parodas. O prie grupės narių, pamačius juos gatvėje, net neverta mėginti artintis – jie nepozuoja nuotraukoms, nebendrauja su gerbėjais ir nedalija autografų. Tiesa, buvęs grupės narys, 2008-aisiais ją palikęs Florianas Schneideris, Diuseldorfe turi mėgstamą kavinę, į kurią kiekvieną antradienį užsuka pyrago ir ta proga pasirašo gerbėjų barmenui paliktas „Kraftwerk“ plokšteles.
Paslaptingumas – viena esminių „Kraftwerk“ legendos sudedamųjų dalių. Bet ne mažiau įdomu ir tai, kad grupė per pastaruosius 32 metus išleido tik du naujos muzikos albumus. Pastarąjį – prieš 15 metų.
Kai R.Hutterio klausia, ar ateityje dar bus naujų grupės įrašų, jis šypsodamasis sako, kad „taip, žinoma“, tačiau net ir labiausiai „Kraftwerk“ mėgstantieji nebetiki, kad taip nutiks.
Mat „Kraftwerk“ jau yra sukūrę muzikos, kuri laikoma klasika. Ją atlikdama, grupė kasmet neatsigina kvietimų koncertuoti, yra įtraukiama į prestižinių festivalių programas. Jos karjeros retrospektyva, kurios metu grupė kiekvieną vakarą grojo vis kito savo albumo muziką, vyko Niujorko modernaus meno muziejuje MoMa – visi bilietai buvo išgraibstyti akimirksniu.
Negana to, net ir su sena muzika grupė sugeba išlikti viršūnėje. Prieš tris savaites ji triumfavo muzikos apdovanojimų ceremonijoje „Grammy“. Geriausio šokių ir elektroninės muzikos albumo kategorijoje statulėlę pelnė grupės leidinys „3-D The Catalogue” - koncertinis įrašas, kuriame skamba seni „Kraftwerk“ kūriniai.
Turbūt nereikia stebėtis, kad žinia apie „Kraftwerk“ vizitą labiausiai nudžiugino kiek vyresnės kartos melomanus. „Žalgirio“ arenoje pirmadienio vakarą buvo galima sutikti dainininką Andrių Mamontovą, muzikantą Domantą Razauską, muzikologą Darių Užkuraitį, Seimo narį Vytautą Kernagį jaunesnįjį ir kitus.
Praleisti tokios progos pamatyti elektroninės muzikos gigantus nebuvo galima – juolab kad tai gali būti paskutinė galimybė.
R.Hutteris – jau ne jaunuolis, o šių gastrolių metu grupė pasistengė į maršrutą įtraukti kuo daugiau šalių, kuriose nėra apsilankiusi anksčiau. Niekas apie tai nekalba garsiai, bet panašu į paskutinį „garbės ratą“.
Beje, į Lietuvą pirmadienį pirmąsyk karjeroje atvykusi grupė mūsų kaimynus latvius džiugino jau tris sykius. Dar prieš kelerius metus festivalyje „Positivus“ ji grojo ir programą, su kuria iki šiol keliauja po pasaulį.
Jos esmė – dvi valandos žymiausių „Kraftwerk“ kūrinių, atliekamų prie trimačio ekrano. Jame rodomas vaizdo projekcijas publika stebi per specialius akinius, kurie įteikiami visiems ateinantiems į koncertus.
Lietuvoje į „Kraftwerk“ koncertą atėjo apie du su puse tūkstančių žiūrovų – kiek mažiau nei Latvijoje ir Estijoje, bet koncerto rengėjai sakė ir tikėjęsi panašaus skaičiaus. Vis dėlto arenos erdvę dėl to teko gerokai sumažinti – kitaip ji atrodytų apytuštės.
Aštuntą vakaro salėje užgeso šviesos, krito sceną dengianti užuolaida, įsižiebė ekranas ir prasidėjo tai, ką vienas žiūrovas vėliau pavadino mišiomis prie elektroninės muzikos altoriaus.
Į sceną „Kraftwerk“ žengė, apsivilkę aptemptus kombinezonus su šviečiančiomis juostomis – tokia grupės uniforma pastarąjį dešimtmetį.
„Numbers“, „Computer World“, „It's More Fun To Compute“, „Computer Love“ - koncertas prasidėjo kūriniai iš eros, kai kompiuteriai atrodė kažkas neįprasto ir egzotiško, o „Kraftwerk“ rašė odes šiems technologijos stebuklams.
„The Man Machine“, „Neon Lights“, „The Model“, „Radioactivity“ - šis koncertas yra didžiausių „Kraftwerk“ hitų mišrainė, nesudėliota pagal jokį logišką modelį, bet labai efektinga.
Vaizdai per trimačius akinius – labai svarbi šio spektaklio dalis. Kai per juos matai scenoje judančias geometrines figūras, tiesiai į akis skriejančius skaitmenis, besisukantį seną kompiuterį, per kūrinį „Autobahn“ rodomą greitkelį ar skambant „Trans-Europe Express“ melodijai, regis, tiesiai į tave važiuojantį traukinį, tai koncerto patirčiai suteikia visai kitų spalvų.
Grupės nariai scenoje, kaip visada, atrodo visiškai bejausmiai – gali pastebėti, kad jų kūnai kartais juda į ritmą, bet čia ne tas koncertas, kuriame muzikantai siunčia oro bučinius ir šūkčioja „kur jūsų rankos“.
Visas dėmesys – į melodijas, skambesį ir „Kraftwerk“ muzikos hipnozę, kuri po keliolikos pirmųjų minučių visiškai išjungia visus kitus pojūčius.
Žinoma, jei ją mėgstate ir domitės. Kitaip „Kraftwerk“ po pirmų šešių kūrinių gali pasirodyti gana vienodi ir nuobodūs.
Vaizdai – spalvingi ir stilingi, skambesys – gal ir neatitinkantis šių dienų elektronikos madų, tačiau vėlgi – tai jau istorija.
„Kraftwerk“ turi keletą triukų – bisui visuose koncertuose groja kūrinį „The Robots“, kuriam skambant scenoje vietoj grupės narių pasirodo judantys robotai.
Tačiau iš esmės tai – koncertas, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka muzika. Vaizdo projekcijomis šiais technologijų laikais jau mažai ką labai nustebinsi.
Tai, kas pirmadienį vyko Kaune, galima pavadinti gal ir kiek pavėluota, bet vertinga lietuviams paruošta muzikos istorijos pamoka.
Koncertų pabaigai grupė visada pasilieka kūrinį „Music Non Stop“ - muzika nesibaigia. Turbūt neatsitiktinai - „Kraftwerk“ yra viena tų grupių, kuriai atrodo visiškai nesvarbios fizinės ribos.
Net kai grupės lyderis nuspręs išeiti į pensiją, o tai anksčiau ar vėliau nutiks, grupės muzika tikriausiai skambės toliau – specialiai tam sukurtose garso instaliacijose ar kitomis formomis.
Nes „Kraftwerk“ yra daugiau nei keturi ramiai scenoje stovintys vyrai. Šios grupės muzika – reiškinys, kuris jau seniai praaugo juos pačius.
