– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote, kuo jums ta vieta ypatinga?
– Gimiau ir užaugau Panevėžyje, prie susimąsčiusio Nevėžio. Ta upė man – fantastiška, manau, kad ji man suteikė daug gilaus požiūrio į gyvenimą.
– Koks maloniausias jūsų vaikystės prisiminimas?
– Tas pats Nevėžis. Sėdėdavau prie jo su meškere. Arba šiaip – eidavau šalia upės ir smalsiai mąstydavau, kas jos gelmėse, tamsoje iš kur ji išteka ir kur nuteka.
– Pavyko išsiaiškinti?
– Nė velnio. (Juokiasi).
– Kokia lietuviška šventė jums pati smagiausia?
– Be abejonių, Vasario 16-oji. Aš ją švenčiau ir sovietų laikais – taip, kaip galėjau. Viduje kūrenau ugnelę, pasipriešinimo santvarkai jausmą. Kartais apie tai prabildamas, gaudamas per snapą.
Laukdavome tos dienos ir galvodavome – ar mieste kur bus iškelta trispalvė? Nes kasmet kažkas rizikuodamas tai padarydavo, net ir Panevėžyje. Per visą miestą nueidavo gandas – iškėlė trispalvę, atlėkė milicija, nuplėšė. Kasmet to laukdavome.
– Kuri Lietuvos vieta jums pati gražiausia?
– Visa Lietuva man pati gražiausia. Sunku atrasti vienintelę vietą. Gal net neįmanoma. Turistų, poilsiautojų pamėgtos vietos – viskas su jomis gerai. Bet yra tokių gražių vietų, apie kurias mažai kas žino. Pavyzdžiui, Sylio ežeras Utenos rajone – turiu ten sodybą, man ten taip ramu ir gera, gamta fantastiška. Nevėžis, Panevėžyje tekantis per Skaistakalnio parką – irgi gražu.
– O kuris Lietuvos miestas – jums pats geriausias?
– Manau, kad Vilnius, kurį įsimylėjau, jau daug metų čia gyvenu. Išmaišiau daug šalių, pagyvenęs Niujorke ir Paryžiuje, supratau, kad Vilnius – vieta, kurios mums visas pasaulis turi pavydėti. Čia viskas – nutolę žmonišku atstumu. Labai tolerantiška atmosfera – ir nuo senų laikų.
– Ar turite mėgstamiausią Lietuvos istorijos veikėją?
– Jaunystėje neturėjau galimybių susipažinti su partizanų judėjimu, nes tai buvo draudžiama. Mes ir šiandien esame atsakingi už nesugebėjimą iškelti šį judėjimą ir suteikti savo vaikams normalių istorinių žinių apie jį. Jų dvasia mane iki šiol jaudina.
Kaip menininkas išskirčiau Joną Meką. Su juo teko gerti arbatą jo namuose Niujorke. Manau, jis – pavyzdys, kaip kūrybiškas lietuvis gali supurtyti pasaulį.
– Su kuria Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti?
– Sudėtingiausias klausimas, nes su daug kuo esu pietavęs. (Juokiasi). Norėčiau prikelti kurį nors partizaną ir papietauti žeminėje – taip, kaip jie pietavo. Nes, pasikartosiu, jie – herojiškiausia mūsų istorijos dalis.
– Kokia jūsų mėgstamiausia Lietuvos grupė ir daina?
– Tebūnie „Bix“. O kodėl ne? Daina? „Kas iš to“. Nes tai giliausia, filosofinė, o kartu – visiems suprantama mūsų daina. Pagal kurią galima šokti, bet kartu ir išgirsti gilų klausimą.
– Kokia jūsų mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Aš apskritai stengiuosi pirkti tik lietuviškas prekes, labai sąmoningai tai darau. Labiausiai mėgstu lietuvišką duoną. Niekur pasaulyje nesutikau tokių gilių duonos kepimo tradicijų, kaip Lietuvoje.
– Gardžiausias lietuviškas patiekalas?
– Kugelis. Su spirgais? Taip, ir viskuo, ką tik galima ant jo dėti.
– Kurie lietuviški žodžiai jums patys gražiausi?
– Kenčiančiam dangus. Nes kai ištari, skamba beveik kiniškai. (Juokiasi). Vis tiek kinų kada nors pasaulyje bus daugiau, nei bet kurios kitos tautos žmonių. Tad mes galėsime prie jų kalbos lengvai prisitaikyti.
– Kurie trys charakterio bruožai yra būdingi lietuviams?
– Pažymėsiu pačius geriausius. Tylus užsispyrimas siekti tikslo. Pakankamai gilus požiūris į gyvenimą. Ir kūrybiškas verslumas.
Esame tokia maža tauta, gyvenanti ant išprotėjusių, piktų šunų tako. Kurie trypia mus, eidami ir iš Rytų, ir iš Vakarų. O mes – vis dar gyvi. Tai fantastika.
– Kokia jūsų mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Kaip šauksi, taip atsilieps.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Nes tūkstantį kartų įsitikinau, kad be šios šalies negaliu. Man čia viskas geriausia ir gražiausia. Be to, matau daugybę privalumų. Daug kartų galėjau emigruoti. Bet, turbūt, tiesiog sergu nepagydoma priklausomybe Lietuvai.
– Jūs dainuojate „lietuvis lietuviui – vagis“. Ar taip tikrai yra?
– Tai – apie viso pasaulio žmones. Nes visi jie – vienodi. Jei sudaromos sąlygos vagiliauti, tai vyksta visur, ne tik Lietuvoje.
Apdainavau tą aktualiją, nes tuo metu vagiliavimas buvo tapęs pernelyg įprastu, visuose sluoksniuose – nuo politikų iki mašinų vagių. Kartais reikia tai pasakyti ir pamąstyti – juk galų gale vagiame iš savęs.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams valstybės šimtmečio proga?
– Labai noriu, kad Lietuva pagaliau išsigydytų senas žaizdas. Žinau, kaip mus paveikė baisi istorinė mėsmalė. Vis dar negalime atsipalaiduoti, džiaugtis gyvenimu. Linkiu kuo greičiau pasižiūrėti tiesai į akis, išmėžti praeitį, išsikalbėti, išsivalyti ir pradėti kurti naują Lietuvą.
Atsipalaidavus, su šypsena, bet ir užsispyrus, kaip moka lietuviai. Turime visas galimybes šią šalį pastatyti ant kojų. Galime būti geriausi daugelyje sričių.
