Natūralu, kad lūkesčiai šiam, antrajam albumui - milžiniški. Tikriausiai juos pajuto ir S.Smithas, nusprendęs šią partiją sužaisti saugiai. Mat iš esmės „The Thrill Of It All“ yra pirmojo albumo tęsinys - tas pats S.Smitho žaidimas aukštomis natomis, ta pati širdgėla ir eilės apie išblėsusią meilę bei vienatvę.
Skambesys irgi visiškai nepasikeitė - nuo švelnios elektronikos („Say It First“) iki gospelų choro fone („Too Good At Goodbyes“). „Gal vieną dieną nebedainuosiu apie tave, gal dainuosiu apie kažką kitą“, - kūrinyje „One Last Song“ dainuoja S.Smithas. Fone kažkas linksmai stuksena pianino klavišus, o pats dainininkas skandinasi liūdesyje.
Tai ir yra silpnoji albumo vieta. Taip, S.Smitho vokalas - puikus, albume jis rodo, jog puikiai ir įtikinamai gali dainuoti soulą, ritmenbliuzą ir, tikriausiai, dar daug kitų žanrų. Tačiau jau po penkių albumo dainų atsiranda klausimas - „tai jis dar 20 metų taip verks?“.
Nepavykę meilės reikalai ir liūdnos mintys įkvėpė daug geriausios popmuzikos. Tačiau S.Smithas su savo liūdnais pasakojimais, jog „per dieną surūkė 20 cigarečių“ ir negali surasti ramybės, galbūt apie savo kasdienybę atskleidžia kiek per daug.
Visiems būna akimirkų, kai smarkiai skauda širdį, rašyti laiškus apie tai - tikrai gražu ir nieko bloga. Tačiau S.Smithas kiek perlenkė lazdą - klausydamasis jo albumo jautiesi, lyg ne savo noru tapai psichologu, valandą priverstu klausytis skundų apie tai, kaip S.Smithą paliko kažkoks žavus nedorėlis (dainininkas neslepia homoseksualios orientacijos). Būtų pats metas pralinksmėti - gal kitame albume.
Įvertinimas - 8 iš 10.
S.Smitho vaizdo klipas „One Last Song“:
