Po šiuo pseudonimu besislepianti menininkė išgarsėjo dar 1999 m. su broliu įkūrusi duetą „The Knife“, kuris pakeitė visą elektroninės muzikos pasaulį.
„Muzikinis Karin Dreijer bagažas – erdvus ir labai įvairus. Be „The Knife“ vardo ir muzikos Fever Ray koncerto komunikacijos neįsivaizduojam. Lietuvoje taip pat gausu „nurautų“ šios grupės gerbėjų. Ji yra (ne)žmogiškoji „The Knife“ pusė, gera islandų muzikos divos Bjork draugė ir jai tai bus pirmoji viešnagė Baltijos šalyse.
Dreijerių klano pasaulėžiūra, įtakos, kūrybinė galia ir idėjos yra kažkas tokio. Manau, kad jie tikrai nusipelnė vietos muzikos šlovės muziejuje“, - sakė muzikos agentūros „8 Days A Week“ partneris Martynas Butkevičius.
Apie „The Knife“ pradžią pasakojamos dvi istorijos. Pirmoji sako, kad vidury miškų trobelėje triušis aptinka dvi kaukėtas beždžiones – Karin ir Olofą, – kuriančias keistą futuristinę muziką. Bent taip pasakojama animaciniame filmuke „Kada aš radau „The Knife“.
Antra dueto kilmės legenda tokia: Karin Dreijer nusivilia savo pirmąja pankroko grupe „Honey Is Cool“, nes seksistiškame Geteborgo mieste kreivai žiūrima į grupės lyderę merginą. Tuo metu 13-metis Karin brolis Olofas savo kambaryje įrašinėja pirmuosius techno muzikos bandymus. Pradėję groti kartu jie nustemba, kad sugeba nesipykti.
Oficiali grupės „The Knife“ pradžia yra 1999-ieji, jų pirmojo albumo tuo metu parduota vos tūkstantis kopijų. Populiarumas užklupo tik po ketverių metų, kai pasirodė antrasis – „Deep Cuts“. Tada jų tautietis José Gonzalezas, praėjusią žiemą jau graudinęs Lietuvos melomanus, perdainavo jų singlą „Heartbeats“. Ši akustinė versija tapo viena įsimintiniausių metų dainų, užkopė iki populiariausių Jungtinės Karalystės dainų dešimtuko, nuskambėjo įvairiuose serialuose bei reklamose ir – tai svarbiausia – atkreipė pasaulio dėmesį į unikalią pačių „The Knife“ muziką.
Už J. Gonzalezo koverio uždirbtus pinigus duetas įkūrė savo įrašų leidyklą „Rabid Records“, kad užsitikrintų visišką kūrybinę laisvę ir nepriklausomybę. Ir iš tiesų, per visą karjerą „The Knife“ išliko į nieką nepanašūs ir viską darė taip, kaip diktavo jų intuicija. Kaip sako pati Karin: „Muzikos istorija yra parašyta privilegijuotų baltųjų vyrų, tai kodėl gi mes turėtume kartoti jų idėjas?“
Antrasis Dreijerių tikslas – į popkultūros pasaulį infiltruoti politines idėjas. Patriarchalizmo, seksizmo, rasizmo, homofobijos kritiką jie nusprendė įvynioti į patrauklias elektroninės popmuzikos melodijas. Ši rizikinga Trojos arklio idėja garantavo jų tapimą viena įtakingiausių šio amžiaus pradžios grupių.
Į pirmąjį koncertinį turą „The Knife“ išsiruošė tik 2006 m., išleidę trečiąjį albumą „Silent Shout“. Tinklalapis „Pitchfork“ jį vienbalsiai išrinko geriausiu tų metų albumu. Duetas buvo įvertintas ir Švedijos „Grammis“ ceremonijoje – jiems atiteko visos 6 statulėlės, kurioms buvo nominuoti. Tačiau „The Knife“ šiuos apdovanojimus nuosekliai boikotuoja: jau pačioje karjeros pradžioje vietoj savęs į renginį jie pasiuntė dvi feministes menininkes gorilų kostiumais – tai buvo protestas prieš vyrų dominavimą muzikos industrijoje.
„The Knife“ išvis nėmėgsta rodytis viešumoje ir bendrauti su žiniasklaida. Tad žymiausias dueto vaizdinys yra dvi belytės būtybės su venecijietiškomis maro gydytojų kaukėmis. Apie „The Knife“ taip pat sakoma, kad tai daugiau nei grupė – tai politinis ir vizualinis pareiškimas. Ne veltui jų dainos skamba Kanados vunderkindo Xavier Dolano filmuose ir tokiuose serialuose kaip „Tarnaitės pasakojimas“. O jų šokiruojantys ir nenuspėjami vaizdo klipai reikalautų atskiros analizės.
Nors naujo albumo gerbėjams teko laukti net 7 metus, „The Knife“ akcijos visą šį laiką tik kilo. Prie to prisidėjo brolio ir sesers savarankiški projektai: 2009 m. Olofas išleido hauso muzikos albumą pasivadinęs Oni Ayhun, o Karin pristatė savo naująjį alter ego – Fever Ray. Jos gotikinio šaltumo albumą į svarbiausių metų albumų dešimtukus įtraukė tokie leidiniai kaip „NME“, „Drowned in Sound“, „Pitchfork“. Be to, Skandinavijoje susibūrė visa armija merginų elektroninės popmuzikos grupių, įkvėptų būtent „The Knife“ sėkmės.
Bet pats „The Knife“ tandemas dar nebuvo pasakęs visko, ką norėjo. 2013 m. dar kartą – patys teigia, kad paskutinį – šovė į kritikų ir klausytojų širdis ir topus. Ketvirtasis albumas „Shaking the Habitual“ – jų magnum opus. Jame daug filosofijos, tai labai asmeniškas, drąsus ir ambicingas įrašas. Sakoma, kad jo klausant per ausines, kasdienė kelionė viešuoju transportu gali tapti postapokaliptine egzistencine patirtimi.
Koncertuose „The Knife“ išplėtė grupės sąvoką pasirodydami su dešimtimi aktorių, šokėjų bei vokalistų. Siekta, kad scenoje nebeliktų jokios hierarchijos – svarbiausia performansas ir klausytojo įtraukimas.
Nors 2014 m. duetas ir paskelbė užbaigiantis „The Knife“ veiklą, jų darbai paliko neišdildomą pėdsaką popkultūroje. Jie pakeitė požiūrį į tai, kokia gali būti moteris scenoje, kaip gali skambėti ir kokią žinutę nešti popmuzikos kūrinys.
Viena „The Knife“ pusė – Olofas įsiliejo į tarpkultūrinį projektą su kompozitore Houwaida Hedfi ir muzikantais iš Tuniso bei Palestinos. Čia jis groja fleita. Na, o Karin, pasivadinusi Fever Ray, tapo vienu įspūdingiausių šių metų sugrįžimų – po 8 metų pertraukos ji išleido antrąjį solinį albumą „Plunge“. Jos antžmogišką balsą ir elektronines fantazijas Vilniuje galėsite išgirsti pačioje pavasario pradžioje.
