Stilingi drabužiai, ilgi plaukai, dailūs bruožai – kai susitinki Davidą, nesistebi, kodėl jis vadinamas smuiko sekso simboliu.
Milijonus uždirbęs, į Guinnesso rekordų knygą įrašytas, daugybę apdovanojimų pelnęs virtuozas verčia dūsauti minias moterų ir yra dažnai minimas kaip vienas žaviausių Vokietijos muzikantų.
Pačiam D.Garrettui tai kelia juoką – atvykęs į Vilnių papasakoti apie savo pirmąjį koncertą mūsų šalyje muzikantas pabrėžė, kad į komplimentus dėl savo išvaizdos nesugeba žiūrėti rimtai. Nors fotosesijose jis kartais vaizduojamas apsinuoginęs iki pusės.
Tai XXI amžiaus pramogų pasaulio žaidimas. Nuo mažens grojantis, dar paauglystėje svarbiausiose Vokietijos salėse koncertavęs, prestižinėje Niujorko Juilliardo muzikos mokykloje studijavęs vokietis neabejotinai yra nuostabus muzikantas.
Tačiau jis groja ne tik klasiką, bet ir roko bei popmuzikos hitus, renkasi popžvaigždei būdingą įvaizdį – ir taip pritraukia dar daugiau gerbėjų.
Nuo Niujorko iki Berlyno į D.Garretto šou renkasi didžiulės minios – gruodžio 7-ąją jis gros Vilniaus „Siemens“ arenoje.
Savo šou pavadinęs „Explosive“ („Sprogstamasis“) D.Garrettas gros viską, ką moka, – nuo džiazo iki roko ir klasikos kūrinių.
Ką jis sugeba, Davidas Christianas Bongartzas (toks vardas įrašytas muzikanto pase) noriai demonstruoja ir už scenos ribų. Per pusvalandį trukusį pokalbį viešbutyje Vilniaus centre jis visą laiką rankose laikė smuiką ir atsakymus kelis sykius pertraukė užgrodamas – tokiu greičiu, kad užgniaužė kvapą.
Tiesa, ore tarsi tvyrojo nemaloni tema, kuria D.Garrettas atsisako kalbėti. Pernai jis įsivėlė į didelį skandalą.
Buvusi D.Garretto draugė, pornografijos filmų aktorė Ashley Youdan jį padavė į teismą. Tarp jos kaltinimų buvo teiginiai, kad D.Garrettas šiurkštaus sekso metu sulaužė jai šonkaulį, vertė lovoje atlikti jai nepriimtinus veiksmus.
Istorija – pribloškianti ir keista. D.Garrettas šia tema davė tik vieną interviu Vokietijos žinia-sklaidai, kuriame pripažino – su A.Youdan jis susipažino Niujorke išsikvietęs ją iš palydovių agentūros.
Jis atskleidė, kad vengdamas vienatvės per gastroles išties naudojasi palydovių paslaugomis. Kad su A.Youdan užmezgė romantiškus ryšius, kad ši moteris gyveno jo bute Niujorke ir kad jai padovanojo žiedą – tiesa, ne sužadėtuvių, kaip teigė amerikietė.
Tačiau vėliau esą santykiai pašlijo, o muzikantui panorus skirtis A.Youdan pateikė kaltinimus ir reikalavo didžiulės pinigų sumos. D.Garrettas kategoriškai neigė, kad sekso metu sukėlė fizinių traumų moteriai, ir tvirtino, kad mėlynių ant jos kūno greičiausiai atsirado dėl šokių aplink stulpą striptizo klube. Praėjusių metų pabaigoje byla buvo išnagrinėta be teismo.
Skandalas apgadino D.Garretto įvaizdį, tačiau muzikantas vertė naują puslapį ir kuria toliau – šį rudenį išleido naują albumą „Rock Revolution“, kuriame skamba jo sugroti žinomi roko kūriniai.
– Pradėjote groti vaikystėje – o vaikai būna labai nekantrūs. Buvo akimirkų, kai norėjote mesti smuiką ir niekada jo nebeimti į rankas? – „Stilius“ paklausė D.Garretto.
– Mano gyvenime ir dabar būna tokių dienų. Groti instrumentu nėra lengva, turi nuolat tobulėti, palaikyti formą. Vaikui dėlioti pirš-tus ant smuiko ypač nuobodu. Bet suaugusiajam – irgi. (Juokiasi.)
– Jūs – baleto šokėjos sūnus. Ar tai buvo viena priežasčių, dėl kurių norėjote tapti scenos žmogumi?
– Ne. Būdamas scenoje aš nerimauju. Tai net juokinga – juk muzikantams būti scenoje yra būtina. Bet man svarbiausia motyvacija visada buvo pati muzika. Eiti į sceną man nėra pati lengviausia užduotis.
– Smuiko dievas, seksualiausias pasaulio smuikininkas, smuiko genijus – gerbėjai jus vadina visaip.
– Aš pats taip tikrai savęs nevadinu. (Kvatojasi.)
– Kaip pats save apibūdintumėte?
– Kaip muziką mylintį žmogų, kuris mėgsta groti ir rimtai į tai žiūri, skiria daug dėmesio detalėms. Ir muzikoje, ir gyvenime. Esu perfekcionistas. Visi tie jūsų išvardyti apibūdinimai mane juokina.
– Kai jums buvo vos vienuolika metų, Vokietijos prezidentas jums įteikė Antonio Stradivari (žymiausias pasaulyje smuikų gamintojas, gyvenęs XVII–XVIII amžiuje. – Red.) smuiką. Jūs anksti pasiekėte didelių aukštumų. Turbūt sunku jus kuo nors nustebinti ar padaryti įspūdį.
– Aš anksti pradėjau groti. Bet, patikėkite, man lengva padaryti įspūdį. Kai parke pamatau drugelį, esu visiškai sužavėtas.
Gauti tą smuiką buvo smagu. Žinoma, gerbiau ir branginau tą instrumentą, bet juk buvau labai jaunas.
Ar vis dar turiu tą smuiką? Ne, jis buvo man paskolintas. Kai sukako 18–a, turėjau grąžinti. Vėliau, kai jau galėjau sau leisti, pats nusipirkau gražų A.Stradivari pagamintą smuiką.
– Turbūt dabar jis kruopščiai saugomas seife.
– Taip, apdraustas, jį saugo 50 žmonių. (Juokiasi.) Bet toks smuikas – kaip paveikslas „Mona Liza“. Kur jį dėti pavogus? Atviroje rinkoje neparduosi, juodojoje rinkoje negausi deramos kainos. Šio meistro smuikai aprašyti iki smulkmenų, nes jų tiek nedaug išlikę (vos keli šimtai. – Red.).
– Būdamas 16-os jau grojote su vienu žymiausių pasaulio dirigentų Zubinu Mehta. Kai taip anksti tampi žvaigžde, gali susisukti galva.
– Man – ne. Nes kiekvieną rytą turiu keltis ir šimtus kartų groti tas pačias natas. Valandų valandas. Pasipūsti, išprotėti tiesiog nėra laiko. Žinote, kodėl nenešioju laikrodžio? Nes nenoriu matyti, kad tris valandas repetuoju tą patį etiudą.
– Esate Guinnesso rekordų knygoje kaip greičiausiai grojantis pasaulio smuikininkas. Ką jums tai reiškia?
– Kad turiu repetuoti dar daugiau. Nes reikia palaikyti formą.
Jei rimtai, tai nutiko netyčia. Aš sugrojau kūrinį „Kamanės skrydis“, net nežinodamas, kad tai yra filmuojama. Įrašą pamatė Guinnesso rekordų knygos sudarytojai. Ir tiek.
– Mokydamasis Niujorke dirbote modeliu, o vėliau tapote ir aktoriumi – kino filme suvaidinote legendinį smuikininką Niccolo Paganini. Jums patinka toks darbas, įsivaizduojate save jį dirbantį kitame gyvenime?
– Kitame gyvenime – gal. Nes šiame būsiu užsiėmęs su smuiku. (Juokiasi.) Jei turėčiau antrą gyvenimą, būtų svarbu mesti sau iššūkį.
Man svarbu daryti ką nors neįprasta. Pasiūlymas suvaidinti geriausią visų laikų smuikininką? Iškart pasakiau „taip“.
– Pakalbėkime apie jūsų kasdienybę. Didžiuliai koncertai, minios gerbėjų – žmonės įsivaizduoja, kad gyvenate pilyje ir turite pilną garažą automobilių „Ferrari“.
– Aš išvis neturiu mašinos. Tiesa, turiu vairuotojo pažymėjimą.
Visa mano manta telpa lagamine. Turiu keturis švarkus ir penkerias kelnes. Šiek tiek daugiau kojinių ir apatinių. Rimtai – viskas paprasta. Brangiausi dalykai yra galvoje. Jie padeda kurti.
Aš net neturiu laikrodžio – netikiu visais tais išoriniais padėties visuomenėje simboliais. Kai kurie žmonės tiki – viskas gerai, bet tai – ne man.
Turiu namus Niujorke, butą Berlyne, tačiau dažniausiai net ir šiame mieste apsistoju viešbutyje.
Kai nesi namie penkias šešias savaites ir sugrįžti, pamatai, kad šaldytuve nieko nėra, lemputė perdegė, šildymą išjungė, nes pamiršai apmokėti sąskaitą. Viešbutyje – kur kas paprasčiau.
– Niekada nesate nusipirkęs nieko kvailai brangaus, dėl ko paskui gailėjotės?
– Mano smuikas brangus. Bet tai nėra kvaila ir aš nesigailiu. Aš beveik neišleidžiu pinigų. Ne todėl, kad būčiau šykštus. Tiesiog nematau prasmės. Jei tokį patį daiktą galima nusipirkti dvidešimt kartų pigiau, bet jis neturės prabangios ar garsios etiketės, aš pirksiu pigiau.
– Jūs labai daug keliaujate. Būna dienų, kai prabudęs nežinote, kuriame mieste esate?
– Labai dažnai. Bet turiu ritualą. Žinote, kai lėktuve skrydžio palydovai sako: pažiūrėkite, kur yra avariniai išėjimai? Viešbutyje prieš eidamas miegoti atidžiai pasižiūriu, kur yra tualetas ir kaip į jį nueiti. Nes daug sykių buvo, kad naktį atsikėlęs susilaužiau kojų pirštus atsitrenkęs į lagaminą ar stalą. (Juokiasi.)
Prabudęs naktį dažnai neprisimenu, kurioje šalyje esu. Bet prisimenu, kur yra tualetas.
– Tūkstančiai moterų internete komentuoja, kad esate labai gražus. Ką joms atsakytumėte šeštą ryto pažvelgęs į veidrodį?
– Net kai mane nugrimuoja filmavimams, pasižiūriu į veidrodį ir pagalvoju – na, esu, koks esu, nieko nepakeisi. Tikrai sau neatrodau išvaizdus. Bet ryte man išvis norisi vėl išjungti šviesą.
Rimtai, man juokinga, kad mane kai kas laiko gražiu.
– Kai ėjome fotografuotis greta viešbučio, vokietė turistė Katedros aikštėje jus atpažino ir pradėjo drebėti iš jaudulio.
– Ji drebėjo, nes labai šalta. Man irgi šalta.
– Ne, ne dėl to. Ar jūs turite merginą?
– Pasiliksiu šią informaciją sau. (Juokiasi.)
– Kokių savybių ieškote moteryje?
– Šiuo metu nieko neieškau. Mano gyvenimas gražus ir jaudinantis, pilnas koncertų ir darbo. Neseniai kalbėjausi su savo vadybininku – per lapkritį ir gruodį turiu tik tris laisvadienius.
– Bet jau susimąstote apie šeimą, vaikus?
– Mano broliui prieš metus gimė sūnus. Mėgstu pas juos svečiuotis. Šeima – kažkas ypatingo ir gražaus.
– Ar po poros metų sūnėnui per Kalėdas padovanosite smuiką?
– Oi, ne. Mano brolis mane sumuštų. (Juokiasi.) Nes juk mano tėvai jam, o ne man pirmajam padovanojo smuiką – ir jam visiškai nepatiko groti! Jei į jo namus atnešiu muzikos instrumentą, bus blogai. Pirma, neturiu tokios teisės, antra, ma-no brolis namie viską griežtai kontroliuoja, trečia, vaikas pats turi apsispręsti, ar jam įdomu muzika.
– Ant jūsų rankos ištatuiruotas žodis „rokenrolas“. Jis atspindi jūsų asmenybę?
– Iš dalies. Mano širdyje – klasika, bet ant odos yra šiek tiek rokenrolo. Turiu keletą tatuiruočių, jos – gana senos. Pasidariau jas studijų metais.
– Sklando skandalinga istorija, kad buvote išspirtas iš Londono Karališkojo muzikos koledžo.
– „Išspirtas“ – pasakyta per stipriai. Tarkime, mes išsiskyrėme. Bet tai buvo labiau mano sprendimas. Bent jau man taip atrodo.
Man ten tiesiog nepatiko, buvo sunku susikaupti, paskaitos neatrodė įdomios. Londonas – gražus miestas, bet gyvenau klaikiame, tamsiame kambaryje.
Ne aš nusprendžiau mokytis Londone – įkalbėjo tėvai, kad būčiau arčiau namų, Europoje. Jei nesi 100 procentų tikras savo sprendimu, nesiseks.
Tada persikrausčiau į Niujorką, į kurį traukė ir anksčiau. Ir ten pasijutau labai įkvėptas ir motyvuotas.
– Bet pasakojama, kad koledžas jus iš tikrųjų išmetė, nes buvote maištautojas ir naktį įsilaužėte į klasę groti.
– Nesąmonė. Bandžiau tai paaiškinti savo dekanui. Koks čia maištas, jei tiesiog nori ramiai pagroti? Negalėjau repetuoti namie, nes kaimynai buvo labai nervingi. Teko repetuoti klasėje – bet jei iš kairės groja trombonas, o iš dešinės – pianinas, nieko neišeis.
Vadinkite mane keistuoliu, bet man labai svarbu ramybė ir tyla. Vieninteliai tylūs ir ramūs kambariai buvo mokytojų. Vakarais niekada ten nebūdavo žmonių. Bičiulis parodė, kad senas tų kambarių duris labai lengva atrakinti. Mėnesį ten ir repetavau niekam nesakydamas. Du sykius mokytojai mane užtiko, trečią kartą gavau laišką, kad turėčiau kurį laiką nebevaikščioti į koledžą. Taip viskas ir baigėsi.
– Pernai įsivėlėte į didelį skandalą ir pažadėjote apie tai daugiau nekalbėti. Bet noriu paklausti – ar tai pakeitė jūsų požiūrį į naujas pažintis? Tapote atsargesnis?
– Gyvenimas suteikia įvairių patirčių. Taip, dabar aš turbūt geriau suvokiu, kad gali nutikti negerų dalykų.
Stengiuosi daugiau laiko leisti su draugais, kuriuos pažįstu daug metų ir kuriais pasitikiu. Atsargiau elgiuosi, kai susipažįstu su žmonėmis.
– Kaip norėtumėte save įsivaizduoti po 20 metų?
– Tikiuosi, kad vis dar nebus atsibodusios kelionės, lėktuvai, viešbučiai. Tikiuosi, kad vis dar bus smagu kurti, kad būsiu sveikas.
– O pripažinimas, apdovanojimai, pilni stadionai?
– Aš taip negalvoju. Niekada nesvajojau stovėti prieš didelę auditoriją. Tobula diena man – kai gerai pagroju. Tada ramiai užmiegu.
Kai išeinu į sceną, groju sau. Kitaip labai nervinčiausi. Jei padarysiu tai, ko iš savęs tikiuosi, koncertas bus geras.
