Taip, jei esi Ronas arba Russellas Maelas. Amerikiečiai broliai pelnytai vadinami didžiausiais popscenos ekscentrikais – per ilgą savo karjerą „Sparks“ yra išbandę jėgas įvairiuose stiliuose, nuo roko iki disko muzikos.
Du kartus Lietuvoje koncertavusi grupė dabar nustebino pati save – naujasis jos diskas „Hippopotamus“ pasiekė septintąją vietą Didžiosios Britanijos populiariausiųjų sąraše. Pastarąjį sykį į britų „topų“ dvidešimtuką grupė buvo patekusi dar 1975-aisiais. Gyvenimas – kupinas staigmenų.
Per pastaruosius keliolika metų „Sparks“ pridirbo įvairių keistenybių – nuo konceptualaus albumo apie režisierių Ingmarą Bergmaną iki albumo, kurį nuo pradžios iki pabaigos įrašė kartu su gerokai jaunesniais škotais „Franz Ferdinand“. Palyginus su anais darbais, naujasis diskas – gana paprastas. Žinoma, tiek, kiek „paprasti“ gali būti šių linksmų absurdo meistrų albumai.
Galima sakyti, kad šiose dainose Sparks“ atskleidė visą savo muzikinę įvairovę – čia rasite ir roko garsus, ir miuziklų parodiją, ir vodevilį, ir elektroninę popmuziką, ir vizitine kortele tapusį 68-erių vokalisto Russello Maelo falcetą (kuris, beje, vis dar skamba puikiai).
Bet dar labiau džiugina tai, kad grupė neprarado gebėjmo rašyti visiškai pritrenkiančių humoristinių tekstų – čia jie dainuoja apie tai, kokia nuostabi yra misionieriaus poza, nes kitos jau pabodo ir per sudėtingos („Missionary Position“), šlovina skandinavišką baldų dizainą („Scandinavian Design“) ir klausia nužudyto JAV prezidento Abrahamo Lincolno žmonos, kaip jai patiko spektaklis, per kurį jos vyras ir neteko gyvybės („So Tell Me Mrs.Lincoln Apart From That How Was The Play?“).
Kai kur „Sparks“ visą dainą kartoja kelis žodžius, kai kur bando mėgdžioti operos solistų manieras – žodžiu, tai valanda muzikinės fantazijos, kuria šiam duetui mažai kas gali prilygti.
Pasibaigus albumui supranti, kad šios grupės beveik su niekuo neįmanoma palyginti - „Sparks“ laužo visas žaidimo taisykles, ir gal net labiau, nei bet kuriame ankstesniame savo albume.
Sugebėdami atsidurti viename aukščiausių savo populiarumo taškų, nors iš esmės didžiąją dalį šių dainų šaiposi – iš savęs ir visko, kas papuola į akiratį. Stebuklingas popkultūros reiškinys – atrodo, visiškai nepavaldus laikui. Bravo.
Įvertinimas – 9 iš 10.
Vaizdo klipas „Edith Piaf (Said It Better Than Me)“:
