Po pernai gegužę daug plojimų, komplimentų ir ašarų sukėlusio pasirodymo 28-erių dainininkas į Vilniaus salę „Compensa“ sugrįžo trečiadienio vakarą.
Pirmuoju albumu „At Least For Now“ prestižinį britų „Mercury“ apdovanojimą nuskynęs, Paulą McCartney, Charles'į Aznavourą ir kitas muzikos pasaulio legendas sužavėjęs dainininkas į Lietuvą atvyko antrosios savo nenuspėjamos karjeros serijos.
Dar prieš pirmąją – didelės sėkmės sulaukusį debiutinį albumą – buvo istorijų, kurios vertos dramų scenaristo plunksnos.
Turtingoje šeimoje augęs B.Clementine'as taip susipyko su tėvais, kad paliko namus ir persikraustė į Paryžių, kur gyveno kaip benamis, maistui užsidirbdamas savo dainomis metro stotyse.
Sykį jo dainą gatvėje išgirdo prodiuseris, kuris nepatingėjo prieiti ir susipažinti – taip prasidėjo įspūdinga B.Clementine'o karjera, jau nuvedusi jį į prestižines JAV ir Europos sales.
Muziką, kurią jis atlieka, nelengva apibrėžti. Pats B.Clementine'as sako, kad yra prastas vokalistas – save mieliau vadina istorijų pasakotoju.
Sodriu, virpančiu balsu jis dainuoja apie mirtį, neviltį, liūdesį ir pasaulio blogybes. Pirmajame albume skambėjusios dainos sulaukė daug palyginimų su legendine džiazo dainininke Nina Simone – kritikai įžvelgė, kad Benjaminas, kaip ir ji, dainuodamas išsiplėšia širdį ir ją padeda ant stalo.
„Ar aš kada įrašysiu linksmą albumą? Tikrai nežinau, brolau“, - prieš porą savaičių lrytas.lt duotame interviu sakė dainininkas.
Antrasis jo albumas, šį rudenį išleistas „I Tell A Fly“, yra įdomus žingsnis į priekį. Užuot kartojęs sėkmingo debiuto formulę, B.Clementine'as pasielgė visiškai kitaip.
Užkulisiuose kalbama, kad dėl to jam net teko apsipykti su įrašų leidykla – mat naujieji kūriniai yra kur kas sudėtingesni, reikalaujantys susikaupimo ir metantys iššūkį klausytojams.
Apie pabėgėlių krizę, patyčias, politiką ir kitus dabar svarbius dalykus B.Clementine'as dainuoja kūriniuose, kurie kartais net artėja prie avangardinių garsų piešinių. Ne, šias dainas nelengva paniūniuoti, tačiau kiekviena perklausa atskleidžia vis kitus jų sluoksnius.
Žiūrovai, regis, šiek tiek sutrikę – praėjusią savaitę B.Clementine'as internete net patalpino įrašą, kuriame atsiprašė tų, kurie tikėjosi koncerte išgirsti jo senesnes dainas.
„Tai nėra priežastis, dėl kurios rengiu šį turą“, - paaiškino tarp savo įkvėpėjų kompozitorius Claude'ą Debussy ir Eriką Satie minintis artistas.
Pasikeitė ir jo koncertų vaizdas. Jei anksčiau pagrindinė žvaigždė buvo prie pianino palinkęs dainininkas (dažniausiai basas, ant nuogo kūno vilkintis švarką), dabar jo pasirodymų scena – kur kas įdomesnė.
Į Lietuvą, kaip ir į kitus šių gastrolių grafike įrašytus miestus, Benjaminas atsigabeno plastikinių manekenų, su kuriais „bendrauja“ koncerto metu. Vieną jų atlikėjas apgaubė Lietuvos vėliava.
Į sceną išėjęs dainininkas buvo pasitiktas plojimais, tačiau šio vakaro nuotaika – artimesnė spektakliui, o ne populiariosios muzikos koncertui, kuriame skamba žiūrovų šūksniai ir iš kišenių nuolat traukiami mobilieji telefonai.
„Žodis "teatrališkas" man nelabai patinka. Mane tai net atstumia. Yra spektaklių, kuriuose penkios moterys šoka ir krato užpakalį. Juk nepasakytumėte, kad tai - teatras.
Aš atsivežu sunkvežimį manekenų. Tai - mano būdas save išreikšti, gal net seksualiai gundyti žiūrovus. Turiu savo kelią. Tegul jau patys žiūrovai po koncerto sprendžia - čia buvo teatras ar ne. Tegul vadina tai, kaip tik nori“, - prieš koncertą lrytas.lt sakė dainininkas.
Aukštas, įspūdingą šukuoseną nešiojantis, skvarbaus žvilgsnio B.Clementine'as – hipnotizuojantis atlikėjas. Ir ne tik balsu – judesiais, mimika perteikiantis dainų idėjas ir emocijas.
Tiems, kurie į koncertą atėjo, negirdėję jo naujojo albumo, visa pagrindinė jo dalis galėjo tapti iššūkiu.
Mat B.Clementine'as, paneigdamas visas koncertų taisykles (nors jis ir nepanašus į tokį, kuriam rūpi taisyklės), dainavo tik naujuosius kūrinius – graudžius, keistus, ironiškus, nuo „Phantom Of Aleppoville“ apie vaikų patiriamą psichologinį smurtą iki „By The Ports Of Europe“, įkvėpto pabėgėlių stovyklos Prancūzijos uoste.
Keletą senųjų, prieš keletą metų išpopuliarėjusių dainų šio turo koncertuose jis pasilieka bisui – pabrėždamas, kad jos skamba dėl žiūrovų, o ne jo paties noro.
Kamerinė popmuzika, naujoji klasika, eksperimentinis projektas? Muzika, nepasiduodanti jokiems apibendrinimams – dalis žiūrovų tikriausiai pasijuto gavę visiškai ne tai, ko tikėjosi, sužavėti poros Benjamino klipų internete.
Kartais atrodė, kad žiūrovai net nežino, kaip į visa tai reaguoti.
Kai B.Clementine'as, pasiėmęs vaiko manekeną, daužė jį į sceną ir nulaužė rankas, publika nustebo – bet tai buvo dainos apie gyvenimo džiungles iliustracija.
Kitame kūrinyje jis dainavo "apie keistą žuvį, nemokančią plaukti" - akivaizdi užuomina į pasaulį sukrėtusią paskendusio berniuko nuotrauką, tapusią pabėgėlių krizės simboliu.
„Nėščią“ manekenę Lietuvos trispalve B.Clementine'as papuošė, atlikdamas dainą „By The Ports Of Europe“, kurios motyvą paskui išprovokavo lietuvius dainuoti geras penkias minutes.
Dainininkas ir detaliai paaiškino kūrinio reikšmę – kaip sėdėjo Amerikoje prie televizoriaus ir matė reportažus apie į Europos uostus plūstančius pabėgėlius, kaip buvo nusivylęs žiniasklaida, britų sprendimu išstoti iš Europos Sąjungos.
Minimaliomis priemonėmis – keliolika manekenų, į sceną atneštu senu televizoriumi, nedidele važinėjančia konstrukcija – B.Clementine'as sukūrė labai įtaigų reginį, per kelias akimirkas iš liūdno melancholiko virsdamas įtūžusiu žvėrimi.
Žiūrovus pralinksmino Benjamino papasakota istorija apie vaikystėje Londone pažinotą lietuvį – benamį Laimoną, kuris esą buvo aukštas ir turėjo grėsmingą balsą, bet su juo elgdavosi gražiai.
„O vieną dieną jis dingo. Jam dabar turėtų būti apie 40. Jei sutiksite – perduokite linkėjimų“, - ragino B.Clementine'as.
Tačiau matėsi, jog kartais ir pats dainininkas jautėsi kiek sutrikdytas susikaupusių lietuvių tylos.
„Jaučiuosi kažkaip keistai. Matau, kad keletas žiūrovų jau išėjo. Jei norite, išeikite. Bet tikiuosi, kad liksite“, - žiūrovams prisisipažino britas.
Galiausiai jis pareiškė žinantis, dėl ko į koncertą atėjo lietuviai – į sceną buvo sugrąžintas tik koncerto pradžioje ten stovėjęs fortepijonas, prie jo sėdęs B.Clementine'as paprašė visų atsistoti, kad geriau jaustų energiją, ir užgrojo senąsias savo dainas.
Publika iš jo išpešė net „London“ - dramatišką, didelį lietuvių džiaugsmą sukėlusį kūrinį, kurio B.Clementine'as pastaruoju metu savo koncertuose privengia.
„Ačiū, Lietuva, gera čia būti“, - atsisveikino koncerto pabaigoje iš žiūrovų gėlę ir įrėmintą piešinį, atsisveikino Benjaminas. Lietuviai jį išlydėjo ovacijomis – panašu, kad neįprastas, šamaniškas, įtraukiantis dainininko koncertas juos galų gale įtikino.
Ar koncertas kartais buvo panašus į meninę provokaciją? Tikrai taip. B.Clementine'as atrodė patenkintas, kai žiūrovų akyse matė sutrikimą.
„Mano muzika keista, nesuprantama? Tai nuomonė. Visi turi teisę į ją. Muzikoje nėra tokio dalyko kaip aiškus faktas.
Aš nepriimu komplimentų. Bet vertinu nuomones. Jei kas sako, kad mano muzika sudėtinga ar net bloga, sakau „ačiū". Jei imsi nuomones į širdį, tai sugriaus visą karjerą. Nieko nebegalėsi kurti“, - savo požiūrį lrytas.lt apibendrino lietuvius trečiadienį stebinęs B.Clementine'as.
Tačiau iš Lietuvos jis išvyksta puikios nuotaikos - ir pabaigai siunčia linkėjimus klausytojams, išbandydamas lietuvišką ritualą su duona ir druska:
