Turint omenyje, kad grupė išgarsėjo tik prieš septynerius metus, tai - išties daug. Tiesa, šiandien vokalistas Theo Hutchcraftas ir klavišininkas Adamas Andersonas - kiek kitokie nei 2010-aisiais.
Tada jie atrodė tamsesni ir paslaptingesni, įkvėpti „Depeche Mode“ ir „Pet Shop Boys“. Ketvirtajame albume daug kas pasikeitė - atsirado flirtas su šiuolaikiška komercine šokių muzika ir daugiau optimizmo.
Pavyzdžiui, dainose „Thinking Of You“ ir „Chaperone“ Th.Hutchcrafto maniera net kiek primena Enrique Iglesią, „Boyfriend“ - Prince'ą, o „Ready To Go“ girdisi kažkas panašaus į „disco“ muzikos garsus.
Dar įdomiau, kad kai kur matosi akivaizdūs bandymai pakartoti praeities sėkmę - daina „Something I Need To Know“ skamba kaip bandymas iš naujo parašyti vieną populiariausių „Hurts“ dainų „Stay“. Žodžiu, yra ženklų, kad mažėjantis dainų populiarumas privertė „Hurts“ grįžti prie sąsiuvinio ir permąstyti grupės strategiją.
Melancholijos dainų tekstuose vis dar yra - čia rasite ir užuominų į mirtį, ir nelaimingos meilės atspindžių. Tačiau net apie liūdnus dalykus „Hurts“ dabar dainuoja linksmai, prikaišioję į dainas įkyrių, elektroniniais efektais kraipytų balsų nuotrupų (kaip daro tūkstančiai kitų).
Iš vienos pusės, reikia džiaugtis. Interviu „Lietuvos rytui“ A.Andersonas neseniai prisipažino, kad serga psichikos liga, ilgai kentėjo nuo depresijos, o dabar jaučiasi linksmesnis ir tai atsispindi muzikoje.
Kita vertus, „Hurts“ atrodo išbarstę didžiąją dalį savo išskirtinumo - dabar tai tiesiog viena iš daugybės talentingų, bet ypatingos spalvos stokojančių popgrupių. Bet tikriausiai, kad pasiektum daugiau ausų ir įtiktum radijo stočių programų vadovams, kartais tenka kai ką aukoti.
Įvertinimas - 7 iš 10.
Grupės vaizdo klipas „Ready To Go":
