Prodiuseris Artiomas Penkevičius – grupės „Glasshous“ narys, smarkiai prisidėjęs prie naujausio Jurgos Šeduikytės albumo.
„The Final Cut“ - pirmasis kartu įrašytas dueto albumas, kurį šie jauni kūrėjai jau pristatė koncertais ne tik Lietuvoje, bet ir Kinijoje. Entuziazmo ir tikėjimo savo jėgomis jie turi per akis. Kiek tas tikėjimas pagrįstas – kitas klausimas.
Savo feisbuko paskyroje grupė rašo, kad jos muzika – labai įvairi ir netelpanti į žanrų rėmus. Švelniai tariant, tai – ne visai tiesa.
„SillyCut“ groja gana komercišką, modernią elektroninę popmuziką. Daugiau nei pusėje kūrinių - „Let My Soul Fly Free“, „Endless“, „Slowly“ - pasigirsta pašėlusiai greiti „drum'n'bass“ stiliaus ritmai, išduodantys didelę meilę šiam žanrui. Kitur – švelnus ir gana minkštas popmuzikos ir hauso derinys. Dainoje „90 60 90” dar pasigirsta klavišinių garsai, primenantys praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios šokių muziką.
Viskas lyg ir „švaru“, gražu, Bertos balsas – gražus, dainavimas – manieringas, bet po pirmų trijų dainų pasidaro nuobodu. Albumas tiesiog atrodo pernelyg vienodas – išskyrus gal dainą „Boom“, kurioje yra ir kažkas panašaus į jamaikietiškus ritmus.
Grupės gerbėjai sakys, kad šią muziką reikia vartoti mažomis dozėmis – bet kuris iš šių kūrinių, didžėjaus tarp kitos muzikos paleistas klube, tikriausiai niekam nesugadins nuotaikos. Iš dalies – tiesa. Tačiau 2017-aisiais iš jaunų popmuzikos atlikėjų jau norisi daugiau, nei „mes irgi galime padaryti dainą, kuri skamba kaip dešimt tūkstančių kitų vakarietiškų kūrinių“.
Tekstai, beje, irgi gana banalūs – beveik viskas čia apie meilę ir nusivylimą ja. Gana nuspėjamas ir blankus darbas – o gaila, nes abu „SillyCut“ nariai turi pakankamai polėkio, kad nustebintų. Tai, ką A.Penkevičius šįmet įrašė su Jurga, yra ir kur kas įvairiau ir įdomiau. Šioks toks pavojaus signalas - „SillyCut“ kol kas nepavyko Lietuvos popmuzikoje išsikovoti jokių rimtesnių pozicijų. Šis albumas to padaryti tikrai nepadės.
Įvertinimas – 6 iš 10.
Grupės klipas „Silicate Love":
