1999-ųjų pabaigoje debiutavusi žinomų Klaipėdos prodiuserių Gintaro ir Mindaugo Bendžių suburta grupė padarė tai, kas atrodo mažai tikėtina.
Jos sudėtis ne kartą keitėsi, o šiandien grupėje nebėra nė vieno senojo nario. Tačiau „Pikaso“ išlieka populiarūs, turi per 20 žinomų dainų ir iki šiol koncertuose sulaukia daug žiūrovų.
Jų nestigs ir trijuose koncertuose, kuriuose bus minima grupės „pilnametystė“, – spalio 28-ąją Klaipėdoje, lapkričio 11-ąją Kaune, lapkričio 18-ąją Šiauliuose.
„Į koncertus dabar ateina mamos su vaikais, kurios „Pikaso“ karjeros pradžioje dar buvo paauglės. Ir tie vaikai irgi žino dainų žodžius“, – stebėjosi grupės dainininkas Haroldas Šklėrius.
„Buvo sunku atsirinkti dainas šiems koncertams, nes jų tiek, kad klausytojus galėtume varginti keturias valandas“, – kvatojosi „Pikaso“ nariai.
Portalo lrytas.lt tiesioginėje konferencijoje į skaitytojų klausimus atsakę dainininkai H.Šklėrius (31 m.), Rokas Laureckis (26 m.) ir Valdas Kabutavičius (29 m.) papasakojo, kodėl vadinti „Pikaso“ Klaipėdos grupe jau ne visai tikslu, kas privertė mesti gerti ir ką sykį prieš koncertą teko veikti šarvojimo salėje.
– Esate pristatomi kaip uostamiesčio grupė. O kuriame mieste jūs iš tiesų gyvenate?
Haroldas: Valdas yra kilęs iš Šiaulių ir šeštus metus gyvena Vilniuje. Aš – iš Lazdijų, dvylika metų gyvenu sostinėje.
Rokas: Aš gimiau ir tebegyvenu Kaune, su Klaipėda susijusio nieko neturiu.
Haroldas: Tik daug įskaudintų mergaičių. (Juokiasi.) Grupės prodiuseriai, kai pakvietė ateiti, sakė, kad turėsiu apsigyventi Klaipėdoje. Neapsigyvenau, bet tai nereiškia, kad tas miestas mums nesvarbus. Esu ten praleidęs ne vieną vasarą, turiu daugybę draugų.
– Kokius dar darbus, be „Pikaso“, dirbate?
Rokas: Dirbu Kauno muzikiniame teatre, dainuoju. „Pikaso“ – ne darbas, o mielas širdžiai pomėgis.
Haroldas: Vedu laidas „Radiocentre“, Karoliniškių gimnazijoje dirbu teatro mokytoju, dirbu su vyresnių klasių mokiniais. Auginu vaikus, tai irgi galima vadinti maloniu darbu.
Valdas: Aš irgi dirbu „Radiocentre“, įrašų studijoje, vedu laidą, rašau dainas – taip pat ir grupei „Pikaso“.
– Haroldai, ar seniai dirbate renginių, vestuvių vedėju?
– Taip, jau aštuonerius metus. Ypač pasiūlymų padaugėjo, kai pradėjau dirbti radijuje, daugiau šmėžuoti televizijoje.
– „Pikaso“ neteko dainuoti vestuvėse, krikštynose, giedoti laidotuvėse?
Haroldas: Vestuvėse dainavome ne kartą. Taip pat – rimtų dėdžių gimtadieniuose, apie kuriuos negalima pasakoti.
Jei jau prabilome apie laidotuves, sykį prieš koncertą viename miestelyje teko persirengti šarvojimo salėje. Esame civilinės metrikacijos biure, virtuvėje persirengę. Tik filmuose rodoma, kad dainininkus vežioja limuzinai. Lietuvoje taip nėra. (Juokiasi.)
– Kai „Pikaso“ susibūrė, Rokui tebuvo aštuoneri. Ką jis tada apie tą grupę manė?
Rokas: Taip sutapo, kad man viename muzikiniame projekte net teko padainuoti su senąja „Pikaso“ sudėtimi. Pamenu, tada sau sakiau, kad niekada gyvenime jokioje grupėje nė už ką nedainuosiu, bet štai kaip išėjo.
Haroldas: Turiu istoriją šia tema, kurios dar niekur nepasakojau. Iš Lazdijų vykdavo ekskursijos į „Radiocentro“ apdovanojimus, prieš tai dar užsukant į „Akropolį“ pačiuožinėti ant ledo, alaus miškelyje išgerti. (Juokiasi.)
Aš kokiais 2002-aisiais važiavau. Apdovanojimų ceremonijoje koncertavo „Pikaso“, stovėjau pirmoje eilėje. Pasakiau draugui – vieną dieną ir aš tokioje vietoje stovėsiu.
Po kelerių metų TV šou „Kelias į žvaigždes“ tai išsipildė. Aš svajojau apie sceną, net savo gražiausiai klasiokei sakiau – kai įrašysiu dainą, draugausi su manimi? Ji sakė – žinoma. Bet kai įrašiau, ji jau man ne tokia graži atrodė.
– Vaikinų grupėms netrūksta merginų dėmesio. Jums taip pat?
Haroldas: Aš vedęs, turiu du vaikus. Prieš koncertus žiedą nusiimu. (Juokiasi.) Jei rimtai, žmona pirmuosius metus gal ir nerimavo. Bet po koncertų mes niekada neliekame nakvoti ten, kur dainuojame. Nėra aplinkybių, dėl kurių ji turėtų nepasitikėti.
Valdas: Gaila, kad nepasiliekame nakvoti. Galėtume pasilikti. (Juokiasi.) Aš savosios meilės dar ieškau. Merginos rašo, taip. Neignoruoju, bet stengiuosi nepainioti darbo su kitais dalykais. Giliau į tai nelendu.
Haroldas: Aš kitaip juo dėtas elgčiausi. Robbie Williamsas yra pasakęs – jei kadaise nebūtų permiegojęs su šimtais gerbėjų, kam išvis reikėjo ta muzikine veikla užsiimti?
Rokas: Mano laikas pasilikti po koncertų jau irgi baigėsi. Esu susižadėjęs. Vestuvės planuojamos vasarą.
Haroldas: Ar dainuosime jo vestuvėse? Jis mano vestuvėse dainavo, tad reikia atsilyginti.
Tik vesti šventės neapsiimsiu, nes reikės ir pačiam pasilinksminti. Nors mes su Roku abu jau alkoholio nevartojame.
– Kaip pribrendo toks sprendimas?
Haroldas: Aš Roką į doros kelią atvedžiau.
Patariau mesti gerti, pasipiršti. Jis taip ir daro. Žiūrėkite, koks laimingas.
Jei rimtai – neslėpsiu, kai 2005-aisiais patekau į pramogų verslą, neblaiviai linksmindavausi kelis sykius per savaitę. Bet sykį supratau, kad man nepatinka ta būsena.
Nesakau, kad „užsikodavau“ ir Paryžiuje su žmona taurės vyno neišgerčiau. Bet kol kas alkoholio visiškai nepasiilgau.
– Būna istorijų, kai iš juoko negalite tęsti koncerto?
Valdas: Sykį Jonavoje Rokas mane įspėjo – neik arti scenos krašto, nes ten viena moteris visada griebia už kojų.
Pamiršau, priėjau. Pagriebė už kojos taip, kad nepaleido. Išsilaisvinau kažkaip, visą koncertą jos saugojomės.
Haroldas: Yra daug istorijų, kurias smagu prisiminti, bet vaikams jų nepasakočiau.
