Tai - jau penktasis „Grammy“ laimėtojų diskas. Ir jis visiškai suskaldė gerbėjus į dvi stovyklas. Alternatyviam rokui priskiriama grupė visada buvo nenuspėjama - jos albumai gana skirtingi. Tačiau šiame „Arcade Fire“ padarė tai, ko mažai kas tikėjosi.
Pasikvietę talkinti Steve'ą Mackey iš britų grupės „Pulp“ ir Thomą Bangalterį iš prancūzų elektroninės muzikos dueto „Daft Punk“, „Arcade Fire“ įrašė tuziną dainų, kurios taip priartėjo prie šokių ir lengvos popmuzikos, kaip niekada anksčiau.
Titulinė albumo daina, kaip taikliai pastebėjo daugelis kritikų, primena net švedų grupę ABBA - kas galėjo pamanyti, kad „Arcade Fire“ nueis tokiu keliu? Dar įdomiau, kad panašus skambesys vyrauja daugiau nei pusėje naujų kūrinių - ir labai keistai dera su tekstuose dėstoma socialine kritika apie visuomenės bėdas ir globalias problemas.
Visa tai dar būtų pusė bėdos, tačiau melodijos dažnai atrodo išspaustos per jėgą, banalokose aranžuotėse nebeliko grupei būdingo nuotykių pojūčio.
Nutiko vienas iš dviejų dalykų. Arba „Arcade Fire“ nusprendė šokiruoti ir specialiai „iškepė“ tokį albumą, kad sukeltų pasipiktinimo audrą, arba kiek ciniškai panoro įtikti platesnei auditorijai ir iš pilnų arenų persikelti į stadionas.
Taip - tai minioms prieinamiausias grupės įrašas, neverčiantis taip įtempti smegenų, kaip ankstesni darbai. Bet tuo pačiu jis atrodo ir mažiausiai įdomus bei blankiausias. Kokį žaidimą „Arcade Fire“ čia bežaistų, ji tai daro rizikingai. Bet gal toks ir yra tikslas.
Įvertinimas - 6 iš 10.
Grupės klipas „Electric Blue":
