Prieš aštuonerius metus išgarsėjusios grupės „Hurts“ narių gyvenimas gali atrodyti tobulas.
Klavišininkas A.Andersonas ir dainininkas Theo Hutchcraftas, Europos radijo eterį užkariavę hitais „Wonderful Life“ ir „Stay“, rengia didelius koncertų turus, kone visur šiame žemyne turi tūkstančius gerbėjų, rugsėjo pabaigoje išleido jau ketvirtąjį albumą „Desire“.
Jie koncertavo populiariausiose TV laidose ir pelnė ne vieną apdovanojimą. Grojo didelių festivalių scenose, uždirbo daug pinigų, o Th.Hutchcraftas pagarsėjo ir meilės nuotykiais su garsiomis moterimis (tarp jų – erotikos modeliu Dita Von Teese ir buvusia „Mis Vokietija“ Shermine Shahrivar).
Jie atrodo savimi pasitikintys stileivos, kuriantys romantišką, melancholišką popmuziką, koncertuose žiūrovėms dalijantys baltas rožes ir nesunkiai priverčiantys jas cypti iš džiaugsmo.
Tuo pat metu jie – ir eksperimentų nebijantys kūrėjai. Th.Hutchcraftas šįmet išleistame klipe „Beautiful Ones“ pasirodė persirengęs moterimi.
Tik pastaruoju metu paaiškėjo, kad grupės narys A.Andersonas visą tą laiką nešiojosi jį slėgusią paslaptį.
Prieš keletą mėnesių muzikantas parašė atvirą laišką, kuriame papasakojo, jog jau du dešimtmečius kenčia nuo depresijos, gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, žalojo save, buvo kamuojamas minčių apie savižudybę, patyrė chroniško skausmo priepuolių ir mitybos sutrikimų.
Dėl to muzikantas buvo paniręs į alkoholį ir kitas priklausomybes. Tik šįmet, padedamas psichologų ir terapijos seansų, jis pagaliau sugebėjo blaiviai įvertinti savo padėtį ir apie tai prabilti.
„Kančia yra tikra. Ji nėra romantiška, ji gali paveikti bet kurį“, – parašė muzikantas.
Lietuvoje jau viešėję „Hurts“ lapkričio 10-ąją surengs koncertą Vilniaus salėje „Compensa“.
Pristatydamas naują albumą, A.Andersonas davė interviu „TV antenai“ – pokalbis greitai pasisuko nuo muzikos prie jo patirtų iššūkių ir kasdienybės.
– Naujasis jūsų albumas - apie ką jis?
– Mes praleidome metus, jį kurdami. Tai ryškus albumas, dainos – labiausiai išgrynintos iš visko, ką esame sukūrę. Kone kiekvienas kūrinys – popdaina su skambiu priedainiu.
Galima sakyti, tai labiausiai įsimenantis, popmuzikai artimas mūsų darbas.
– Viename naujausių jūsų klipų „Beautiful Ones“ jus partrenkia mašina, prieš savaitę pasirodžiusiame „Ready To Go“ jums ant veido tupi drugeliai. Abiejuose šmėžuojate tik kelias sekundes. Jums nepatinka filmuotis?
– Man patinka būti už kadro. (Juokiasi.) Mėgstu kurti muziką, fotografuoti. Ekrane būti geriau sekasi Theo.
Su tais drugeliais buvo linksma – kad jie tupėtų, man ant veido užtepė medaus. Jų buvo gal 30, vienas jų bandė suvalgyti mano akį. Tai buvo turbūt keisčiausias dalykas, man nutikęs per klipų filmavimus. Bet jaučiausi ramiai, drugeliai – taikūs padarai, man visai patiko.
Turiu pabrėžti, kad nė vienas drugelis nenukentėjo. Po filmavimo atidarėme studijos duris ir jie išskrido. (Juokiasi.)
– Šįmet atvirai prabilote apie savo ligą ir kovą su depresija. Dažnai žinomi žmonės tai slepia, kodėl jums buvo svarbu apie tai pranešti?
– Tai mano buvo lyg vaistai. Jaučiau, kad praraja tarp mūsų ir gerbėjų – per didelė. Daugelis jų mums rašo laiškus, pasakoja, kokias kančias ir sunkumus jiems teko patirti.
Norėjau parodyti, kad aš irgi turiu problemų. Kad nesu apsaugotas nuo psichikos ligų. Tiesą sakant, mums išgarsėjus mano būklė tik pablogėjo.
Norėjau būti sąžiningas ir atviras – sau ir gerbėjams. Dabar manau, kad tai geriausia, ką esu padaręs. Pasijutau nusimetęs didelę naštą.
Tiems, kurie kenčia nuo panašių problemų, patarčiau padaryti tą patį – parašyti apie tai. Net jei to niekas neperskaitys. Išrašytos mintys popieriuje – puikus būdas išlaisvinti savo jausmus. Žmogaus smegenys taip jau veikia.
– Daug kam atrodo, kad pinigai ir šlovė nesuderinami su bloga savijauta ir depresija.
– Šlovė – keistas dalykas. Jei turi psichikos problemų prieš išgarsėdamas (o aš jų turėjau), sėkmė ir populiarumas viską tik pablogina.
Svarbu, kad žmonės suprastų – sėkmė ir pinigai neišspręs problemų ir neatneš laimės. Nebent labai trumpam. Laimės raktą gali rasti bandydamas save geriau suprasti.
– Jūs suradote? Šiandien jaučiatės laimingesnis nei prieš porą metų?
– Taip, nes jaučiu, kad daugiau nebesislapstau. Padariau kai ką, kas labai sąžininga. Atsiverti buvo keistas ir nepatogus jausmas, nes iki tol stengiausi viską užgniaužti savyje.
Kai parašiau tą laišką, jaučiuosi gyvenantis tikresnį gyvenimą. Nešiojausi paslaptį, o dabar ji išaiškėjo. Tai išlaisvina.
– Jūsų pirmasis albumas vadinosi „Happiness“ („Laimė“). Jus išgarsinusioje „Wonderful Life“ skambėjo žodžiai „nepasiduok, gyvenimas toks nuostabus“. Dabar tai skamba itin įdomiai. Jūsų kūryboje buvo daug tamsos ir melancholijos, net grupės pavadinimas reiškia „skauda“. Ar taip buvo dėl jūsų asmeninių problemų, apie kurias dabar prabilote?
– Puikus klausimas. Manau, kad būtent taip ir buvo. Negalėdamas su niekuo kalbėtis apie savo jausmus ir ligą, aš viską sudėjau į muziką.
Kai klausausi dviejų pirmųjų mūsų albumų, aiškiai tai girdžiu. Tose dainose – labai daug atvirumo. Aš rašiau apie tai, kaip jaučiausi, tik niekas to nežinojo. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę išlieti savo jausmus.
– Ar tai tapo išbandymu jūsų ir Theo santykiams? Juk jūs labai daug laiko praleidžiate kartu.
– Mes – labai artimi, pažįstame vienas kitą 12 metų. Mūsų ryšys – tvirtas, kartu esame patyrę dalykų, kurių niekas kitas nėra patyręs.
Be to, mes vienas kitą labai gerbiame, niekada nesipykstame, žinome, kokia privilegija yra kurti muziką ir groti ją didelėms minioms. Negalime leisti to sugadinti.
– Atšventęs 33-ąjį gimtadienį, jūs jau esate įrašęs keturis albumus, sugrojęs šimtus koncertų visame pasaulyje, keliolika jūsų dainų yra labai populiarios. Dar turite ko norėti?
– O, taip. Pavyzdžiui, trokštu sukurti muziką filmui. Mums niekada nepritrūksta idėjų. Aš nesijaučiu pavargęs, nenoriu pertraukos.
Kita svajonė – išleisti nuotraukų albumą. Aš nuolat fotografuoju, ypač – gastrolėse, tai mėgstamiausias būdas leisti laisvalaikį. Vien iš nuotraukų, kuriose įamžinau Theo, išeitų nebloga knyga. Net esame su juo apie tai kalbėjęsi.
– O kaip laisvalaikį leidžia Theo?
– Jis pamišęs dėl kultūros. Todėl visur eina pasivaikščioti po miestą, lanko muziejus ir galerijas. Mes – ne iš tų grupių, kurios sėdi užkulisiuose ir nieko neveikia. Kartu vežiojamės studiją, tad kartais prieš koncertą ir naujų dainų parašome.
– Ne sykį viešėjote Lietuvoje, Baltijos šalyse. Koks, jūsų nuomone, yra britų galvose susidėliojęs įvaizdis apie mūsų regioną?
– Klaidingas. Britai daug ko nesupranta apie Europos šalis. Pavyzdžiui, mes patys pamatėme ir supratome, kad būti populiariam Lietuvoje yra taip pat svarbu, kaip būti populiariam Anglijoje.
Pirma šalis, kurioje mūsų daina pakilo į viršūnę, buvo Danija, šventėme kaip išprotėję.
Mes ne kartą buvome Lietuvoje, tarp mūsų ir čia gyvenančių gerbėjų jau susiformavo ryšys. Visi esame lygūs, mums nė nekyla mintis, kad viena šalis yra svarbesnė už kitą. Deja, mūsų šalyje yra žmonių, kurie mąsto kitaip.
– Kaip šie dvylika muzikos pasaulyje praleistų metų jus pakeitė?
– Pradėjau pirkti šiek tiek brangesnę duoną. (Juokiasi.) Jei rimtai, manau, kad nepasikeičiau. Muzika vis dar suteikia intrigos, stebuklo pojūtį. Vis dar mokausi, mūsų grupė vis dar jaučiasi alkana, siekianti būti geriausia ir sunkiai dirbanti.
– Bet jūsų įvaizdis keičiasi. Karjeros pradžioje dėvėjote griežto kirpimo drabužius ir buvote „susilaižę“ plaukus, dabar atrodote ir elgiatės laisviau.
– Taip, pradžioje vilkėjome labai paprastus drabužius, bet pamažu išsiugdėme stiliaus pojūtį. Tai nėra mada. Mada manęs nedomina.
Stilius – puikus būdas perteikti savo asmenybę net nekalbant. Aš dievinu drabužius. Visada ieškau rūbų, kurių nedėvi niekas kitas pasaulyje.
– Paprasti mėlyni džinsai ir balti marškinėliai jums vis dar tabu?
– Taip. (Juokiasi.) Nors vienus džinsus turiu ir kartais užsimaunu, kai važiuoju į miestą. Bet tai – labai įdomiai atrodantys džinsai. Tai esminis skirtumas.
– Muzikos mados ateina ir praeina. Atrodo, kad „Hurts“ jų nesivaiko. Kaip jūs jaučiatės dabartiniame popmuzikos klimate?
– Keisti laikai. Jei pasiklausysite populiarių dainų, įrašytų prieš 25 ar 35 metus, jos skamba taip, kad akivaizdu – jos išlaikė laiko egzaminą.
Nesu tikras, kad taip bus su dabar populiariomis dainomis. Jose per daug triukų, pigių bandymų pritraukti dėmesį. Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau sugrįš gerai parašytų dainų, melodijų, o ne greitai iškeptų sėkmės receptų mada. Sugrįš taisyklės, kurių mes su Theo stengiamės laikytis.
– Kada paskutinį sykį keliavote viešuoju transportu?
– Mes tai nuolat darome. Ar žmonės mus atpažįsta? Dažniau atpažįsta Theo. Kartais – ir mane. Londone daug lenkų, o Lenkijoje mes – labai populiari grupė.
– Kai kadaise pirmąsyk koncertavote Lietuvoje, į užkulisius paprašėte pristatyti didžiulę gražios mūsų šalies manekenės nuotrauką. Ko jums reikės šį kartą?
– Per pastarąsias gastroles paprašėme, kad į užkulisius pristatytų 20 boksininko Mike’o Tysono nuotraukų.
Mes taip kvailiojame – prašome dalykų, kurie nesukelia didelių rūpesčių koncertų rengėjams. Bet modelių nuotraukų nebeprašome. Jų vietą užėmė į pensiją išėję boksininkai. (Juokiasi.)
